Ispanijos nedarbo lygis yra apie 15%. Jie atrodo geri duomenys, matant, kad 2013 m. Pirmąjį ketvirtį nedarbas pasiekė istorinį maksimumą ir siekė 26,94%. Tačiau nėra pagrindo šypsotis, nes Ispanijos struktūrinis nedarbo lygis yra didžiausias Europos Sąjungoje.
Vienas iš didžiausių Ispanijos ekonomikos trūkumų yra struktūrinis nedarbas. Kitaip tariant, tai yra didelė nedarbo padėtis didelei daliai gyventojų, kurios negalima ištaisyti ekonominės plėtros ciklų metu ar ilguoju laikotarpiu.
Struktūriniam nedarbo lygiui įvertinti naudojama vadinamoji Filipso kreivė, susiejanti infliaciją ir nedarbą. Taigi, kuo aukštesnis nedarbo lygis, tuo mažesnė bus infliacija, o mažėjant nedarbui, infliacija didėja. Čia pradeda veikti tokios sąvokos kaip NAIRU (nespartėjantis infliacijos nedarbo lygis), tai yra nedarbo lygis, leidžiantis stabiliai išlaikyti infliaciją. Todėl reikia atsižvelgti į tai, kad yra nedarbo lygis, nuo kurio, taikant stimulą, jis nepageidaujamai padidins kainų lygį.
Per pastaruosius kelerius metus Ispanijos ekonomikos augimas leido sumažinti aukštą nedarbo lygį. Tikslas yra išlaikyti šį aukštą struktūrinio nedarbo lygį Ispanijoje, tačiau neprisiimant rizikos, kurią kelia infliacijos padėtis.
Didelio struktūrinio nedarbo padariniai
Didelio nedarbo lygio net ir ekspansiniais ekonomikos ciklais pasekmes jaučia pažeidžiamiausios grupės, kurioms gali grėsti atskirtis. Tarp labiausiai nukentėjusių yra vyresni nei 45 metų asmenys, moterys ar jaunimas. Reikėtų pažymėti, kad po Graikijos Ispanijoje yra didžiausias jaunimo nedarbo lygis Europos Sąjungoje.
Kiti kenčiantys nuo didelio struktūrinio nedarbo lygio padariniai yra ribotesni ekonomikos augimo rodikliai ir konkurencingumo praradimas.
Aukštas struktūrinio nedarbo lygis Ispanijoje reiškia, kad nėra išnaudojami visi jos gamybiniai pajėgumai, kad yra labai daug nenaudojamos, nepakankamai panaudotos darbo jėgos, kurios įtraukimas į darbo rinką gali reikšti didelį impulsą ekonomikai.
Nedarbas ir infliacija
Jo keliama problema yra ta, kad pasiekus minimalų struktūrinį nedarbą (vadovaujantis Filipso kreivės argumentais), užimtumo lygio padidėjimas gali paskatinti tokią šalį kaip Ispanija patekti į infliacijos spiralę.
Struktūrinis nedarbas taip pat neigiamai veikia mokesčių surinkimą, kad būtų sužeistas. Dirbant mažiau žmonių, bus mažiau mokesčių mokėtojų, kurie padarys viską, kai reikia išpūsti valstybės iždą.
Na, kova su nedarbu neabejotinai yra vienas iš didžiausių makroekonominių tikslų. Panašu, kad viskas rodo, kad Ispanija stengiasi pasiekti mažesnį nei 10% nedarbo lygį. Nepaisant to, tai nebūtų geras rodiklis visai ekonomikai. Šalyse, kuriose klestėjimo lygis yra toks, kaip Vokietija ar Švedija, tokio masto struktūrinis nedarbas būtų tiesiog neįsivaizduojamas.
Šis nedarbo lygis, viskas, kas nurodyta, priklauso nuo tokių veiksnių kaip darbo rinkos tvirtumas, šalies produktyvi struktūra ar darbo derinimo efektyvumas.
Filipso kreivės kritika
Kaip jau anksčiau įspėjome, kova su struktūriniu nedarbu yra labai sudėtinga kova. Yra perspėjančių, kad dėl struktūrinio nedarbo sumažėjimo gali kilti įtampa dėl darbo užmokesčio ir padidėti infliacija, kuri galiausiai praras Ispanijos ekonomikos konkurencingumą. Nors tiesa, kad šiuo metu to nevyksta, nes, Vyriausybės teigimu, pernai infliacija padidėjo 1,7%, palyginti su 1,1% darbo užmokesčio augimu. Tai reiškia, kad nors nedarbas ir sumažėjo, darbo užmokestis sumažino jų perkamąją galią.
Atsižvelgdami į tradicinę Filipso kreivę, kritiškiausi teigia, kad norint įvertinti ir suprasti nedarbą ir infliaciją reikia naujų priemonių. Jų nuomonės grindžiamos tuo, kad per pastaruosius kelerius metus be nulinių palūkanų normų nedarbo lygis vis mažiau paveikia infliaciją.
Galimi nedarbo problemos sprendimai
Tačiau, be diskusijų apie nedarbo ir infliacijos santykį, kokių priemonių galima imtis kovojant su aukštu nedarbo lygiu Ispanijoje?
- Profesionaliai perorientuoti ilgalaikius bedarbius. Visa tai apims bedarbių mokymo tobulinimą ir aiškų įsipareigojimą vykdyti užimtumo politiką. Norėdami tai padaryti, reikėtų daugiau dėmesio skirti tokiems aspektams kaip mokymai, o ne kreiptis į premijas. Kalbant apie mokymą, būtina mokytis naujų skaitmeninių technologijų, nes jie yra vis labiau paklausūs įgūdžiai.
- Skatinti verslumą. Šia prasme sumažinti biurokratines procedūras, ypač susijusias su statybų licencijomis, energijos leidimais ir aplinkosaugos licencijomis. Kitaip tariant, kalbama apie tai, kad verslininkai turi paprastesnį atspirties tašką ir turi mažiau kliūčių kurdami savo verslą.
- Skatinti konkurenciją tarp įmonių. Bandoma sumažinti kliūtis patekti į naujus konkurentus. Tam reikės kovoti su monopolijomis ir oligopolijomis. Faktas yra tas, kad nekonkuruojančios rinkos lemia nevienodą pajamų pasiskirstymą.
- Lažinkitės už mažiau griežtą darbo rinką. Kitaip tariant, darbo rinka, turinti mažiau sutarčių, daugiau lankstumo ir mažiau baudų darbdaviui. Tačiau nepamirštant, kad būtina sukurti patvarias ir kokybiškas darbo vietas.
