 existen sistemas de pensiones “de capitalización”, basados en el ahorro individual. En estos casos el Estado recibe las aportaciones periódicas de cada trabajador y las invierte en activos libres de riesgo. Llegada la edad de jubilación, el contribuyente comenzará a recibir el capital que ha aportado más los intereses generados a lo largo de su vida laboral. De esta manera se garantiza un sistema equitativo (ya que las prestaciones recibidas se corresponden directamente con lo cotizado) y sostenible a largo plazo, ya que <strong>las pensiones actuales no repercuten de ninguna manera sobre la población activa,</strong> cargando ésta solamente con los costes indirectos (sanidad, atención a la dependencia, etc.) del mantenimiento de la población retirada.</p>
<p>El sistema español actual, en cambio, puede clasificarse entre los que comúnmente se designan como “de reparto”. Esto significa que las aportaciones de los trabajadores activos (aunque computarán en el cálculo de las pensiones que a cada contribuyente corresponderán en el futuro) no son destinadas a los propios trabajadores sino al pago de pensiones de los ya retirados. De esta manera <strong>es la población activa quien asume todos los costes derivados del mantenimiento de la población jubilada,</strong> y la estabilidad del sistema depende exclusivamente de la cantidad de trabajadores en activo en relación a los retirados. Para prevenir un eventual impago de las pensiones en el futuro, en el año 2000 se constituyó en España el Fondo de Reserva, que acumulaba y reinvertía periódicamente los superávits anuales de la Seguridad Social. Sin embargo, ante la irrupción de la crisis las autoridades españolas han decidido disponer del Fondo para asegurar el pago de las pensiones, lo cual explica el descenso cada vez más pronunciado de sus activos. Pero el deterioro de las cuentas de la Seguridad Social, que han pasado del superávit al déficit, se debe a causas aún más complejas.</p>
<p><img src=)
Visų pirma, neabejotina, kad nedarbo padidėjimas (nuo 7,95 proc. 2007 m. Iki 20 proc. Šiandien) kaip tiesioginė krizės pasekmė turėjo dvigubą poveikį: viena vertus, sunaikinant darbo vietas, užimtumą bedarbių skaičiaus augimas reiškė didesnę bedarbio pašalpų paklausą. Kitaip tariant, užimtumo sumažėjimas reiškė socialinei apsaugai sumažinti jų pajamas ir padidinti išlaidas. Taip nuo 2010 m. Nuolatinis sistemos perteklius virto sunkiu lėtiniu deficitu. Kalbant apie tvarumą, Ispanijoje dirbančių asmenų skaičius antrąjį 2016 m. Ketvirtį sumažėjo iki 17,8 mln. (Palyginti su 20 2007 m.), O pensininkų skaičius padidėjo 1 mln. (Nuo 7,5 iki 8, 5 tuo pačiu laikotarpiu). Tai reiškia, kad šalis turėjo 2,7 įmokų kiekvienam pensininkui - 2,1.
Tačiau bendras užimtumo lygis (taip pat mokesčių mokėtojų ir pensininkų santykiai) pats savaime negali paaiškinti socialinės apsaugos deficito. Jei taip būtų, grynasis darbo vietų sukūrimas per pastaruosius trejus metus tikriausiai būtų ištaisęs problemą (bent iš dalies), tačiau būtent šiuo laikotarpiu rezervo fondas labiausiai sumažėjo. Priežastis yra ne kas kitas, o realiojo darbo užmokesčio mažinimas (privačiame sektoriuje sumažėjo 2,7 proc.), savo ruožtu, dėl didesnio darbo lankstumo, padidėjus laikinų ir ne visą darbo laiką sudarytų sutarčių ir dėl to, kad didžiausią pridėtinę vertę turintys sektoriai (pvz., technologijos) vis dar yra gana silpni. Ispanijos ekonomika apskritai palieka didžiąją darbo vietų kūrimo dalį žemų kvalifikacijų ir mažų atlyginimų turinčių sektorių (tokių kaip turizmas) rankose. Štai kaip pastarųjų metų ekonomikos raida paskatino vidinį devalvacijos procesą, kuris galiausiai sumažino pajamas iš įmokų, nes jos yra tiesiogiai susijusios su darbo užmokesčiu.
Kita vertus, jei darbo vietų sunaikinimas ir vidinis nuvertėjimas per trumpą laiką destabilizavo sistemą, ilgalaikėje perspektyvoje yra daug didesnis rizikos veiksnys, o tai yra pačios Ispanijos gyventojų evoliucija. Per pastaruosius dešimtmečius Ispanijoje įvyko gili demografinė pertvarka, dėl kurios vyraujančią jauną šalį pavertė vis senstančia, kur mirtys jau pradeda viršyti gimimus. Šia prasme, jei 1963 m. (Tais metais, kai buvo sukurta dabartinė pensijų sistema), jaunesni nei 19 metų žmonės sudarė daugiau nei 35% gyventojų, šiandien jie nesiekia 19%. Priešingai, vyresni nei 65 metų žmonės tuo pačiu laikotarpiu padidėjo nuo 3,8% iki 14%. Kalbama ne tik apie vidutinės gyvenimo trukmės padidėjimą, bet ir dėl gimstamumo sumažėjimo, kuris net nebeužtikrina kartų kaitos. Jei prie to pridėsime kitus veiksnius, pvz., Jaunų žmonių emigraciją (paūmėjus, kad išvykstantys iš šalies paprastai taip pat yra labiausiai kvalifikuoti darbuotojai), rezultatas yra ilgalaikė netvari sistema, kurios blogėjimas buvo pagreitintas dėl ekonomikos krizė.
Galiausiai abejonių sukėlė ir rezervo fondo valdymas, nes didžioji dalis išteklių (2012 m. Pasiekusi 97 proc.) Yra investuota į Ispanijos valstybės skolą. Tai reiškia ne tik didesnę riziką dėl nepakankamo diversifikavimo, bet ir svarbias alternatyvias išlaidas aplinkoje, kurioje yra žemos palūkanų normos ir kylančios obligacijų kainos, tai įrodo faktas, kad Ispanija jau išleidžia skolos vertybinius popierius, kurių pelningumas yra neigiamas. Apibendrinant galima teigti, kad fondo naudojimas valstybės deficitui finansuoti neleido šių išteklių investuoti į kitą pelningesnį turtą ir taip apribojo sistemos pajamas.
Susidūrę su tokia kritine situacija, kokia yra dabartinė, ekonomistai užėmė skirtingas pozicijas. Kritiškiausi mano, kad pensijų sistema pati savaime yra nestabili, nes jos ilgalaikis tvarumas nėra pagrįstas išmokomis, kurias ji gali gauti savo ištekliais, bet naujų įmokų mokėtojais: struktūra, kuri, taupydama skirtumus , atrodo pavojingai kaip piramidės sukčiai, kai akcininkų nauda gaunama ne iš sukurto pelningumo, bet dėl naujų investuotojų įtraukimo. Problema yra ta, kad šios sistemos paprastai žlunga, kai daugiau nerandama susidomėjusių investuotojų, todėl jų neįmanoma grąžinti akcininkams. Pagal šį požiūrį socialinė apsauga būtų toje pačioje situacijoje (matant, kad sumažėjo naujų įmokų mokėtojų įmokos), ir vienintelis galimas sprendimas būtų galutinai pakeisti dabartinę einamojo apmokėjimo sistemą kita kapitalizacijos sistema.
Alternatyvus būdas būtų išlaikyti dabartinę sistemą, nors reformuojant kai kuriuos jos esminius aspektus. Pasiūlymai apima įvairius mokesčius nuo naujų mokesčių sukūrimo iki socialinių įmokų padidinimo, naudojant įvairias išlaidų paskirstymo tarp vyriausybės ir socialinės apsaugos formules. Taip pat yra mišrių einamojo apmokėjimo ir kapitalizacijos modelių (tokių, kokie taikomi Vokietijoje ir Nyderlanduose), kurie galėtų garantuoti saugų perėjimą prie tvaresnės sistemos.
Pagaliau atrodo, kad palaipsniui mažėja gimdymų skaičius reikalauti didesnio gimstamumo padidėjimo. Kai kuriose Europos šalyse buvo sukurti ilgalaikiai planai, apimantys motinystės išmokas, šeimos derinimo politiką ir paskatas daugiavaikėms šeimoms. Tačiau atrodo, kad Ispanijoje šis klausimas nėra toli nuo ekonominių diskusijų, o šeimos politikai skirti ištekliai sudaro tik 1,3% BVP (Europos vidurkis siekia 2,2%), o naujoji užimtumo sistema (46,48% jaunimo nedarbo) , ilgesnis laikinas įdarbinimas ir mažesni atlyginimai) stabdo naujų šeimų kūrimą.
Bet kokiu atveju, nepaisant dabartinės sistemos trūkumų, akivaizdu, kad aktyvūs gyventojai, užsiimantys žemos pridėtinės vertės veikla, ilgainiui negalės užtikrinti pakankamai aukšto pragyvenimo lygio neaktyviems gyventojams, ir dar mažiau, jei skaitinis santykis tarp vieno ir kito toliau mažėja. Graikijos pavyzdys rodo, kad viena labiausiai atsilikusių ekonomikų euro zonoje negalėjo mokėti pensijų, kurios sudarė iki 96% darbo užmokesčio (pavyzdžiui, Vokietijos pensininkai nesiekia 70%). Priežastis ta, kad paprasčiausiai darbo jėga nesukūrė būtino pertekliaus šiems privalumams finansuoti. Graikijos atvejis galėtų būti įspėjimas Ispanijai ieškoti pensijų problemos sprendimo didinant produktyvumą ir pridėtinę vertę, kuri kartu leistų padidinti užimtumą ir atlyginimus. Šiandien dauguma Ispanijos politinių agentų ieško naujų paskirstymo formulių ir siūlo toliau didinti mokesčių naštą privačiam sektoriui, kurį jau labai paveikė vidaus devalvacija. Deja, kai ekonomika nesugeba sukurti gerovės, nesvarbu, kaip ją paskirstyti.