Fišerio atskyrimo teorema
Fišerio atskyrimo teorema yra teorija, kurią XX a. Viduryje suformulavo ekonomistas ir matematikas Irvingas Fišeris, kuri nustato objektyvių kriterijų egzistavimą, kai susiduriama su optimaliomis investicijomis, kurios maksimaliai padidina turtą, taigi ir vartotojo ar įmonės vartojimo galimybes.
Pagrindinis dėmesys skiriamas investavimo į kapitalo rinką sričiai, kur asmenys ar įmonės turi galimybę patekti kaip investuotojai arba ieškoti finansavimo būdų. Tyrimai, kuriuos šioje srityje pasiūlė Fišeris per atsiskyrimo teoremą, laikomi vienu iš dabartinės finansų sampratos pagrindų.
Fišerio atskyrimo teoremos charakteristikos
Dalis Fisherio sampratos, kad verslininkas bando maksimaliai padidinti „išlaidų grąžos normą“. Todėl tikslas yra pasiekti didžiausią dabartinę jūsų investicijos vertę. Pagal šią teoremą, kai kapitalo rinkos yra tobulos, investuotojų sprendimai priklauso tik nuo jų tikėtinos grąžos ir palūkanų normos. Asmeninės jas priėmusio asmens aplinkybės tam neturi jokios įtakos. Jei jis gali finansuoti savo investicinius sprendimus naudodamasis banko paskola, jo vartojimo laikas neturi trukdyti jo investavimo sprendimams.
Ši praėjusio šimtmečio teorija rodo, kad yra aiški vartotojų sprendimų ir finansavimo sprendimų diferenciacija, nes asmenys ar kapitalo įmonės gali kartu su juo finansuoti kitus, neturinčius pakankamo kapitalo lygio tam tikram projektui įgyvendinti. Per šiuos santykius abi šalys turi galimybę gauti tam tikrą ekonominės naudos lygį.
Taikydamas atskyrimo teoremą, Fišeris nustato minėtą nepriklausomumą tarp ekonominių agentų priimtų investicinių ar vartojimo sprendimų. Šia prasme nustatyta, kad asmenys siekia maksimaliai padidinti savo naudą ar ekonominę gerovę turėdami mintį vėliau naudotis didesnėmis dabartinio ar būsimo vartojimo galimybėmis.
Konceptualiai teorema teigia, kad, atsižvelgiant į tobulų ar konkurencingų finansų rinkų egzistavimą, investavimo sprendimai priimami vadovaujantis grynai objektyviais kriterijais. Vienas iš investavimo argumentų gali būti pelningumo rodikliai, pavyzdžiui, konkretaus projekto NPV (grynoji dabartinė vertė) arba palūkanų normos rinkose.
Tuo pat metu Fišeris nurodo, kad subjektyvūs pageidavimai yra susiję su vartojimo sprendimais. Tai yra, Fišeris teoremoje nustato du žingsnius: pirmąją investiciją ir antrąjį suvartojimą.
Fišerio atskyrimo teoremos taikymas
Optimalus sprendimas investuoti priverčia asmenį investuoti tol, kol ribinė paskutinės investicijos grąža bus lygi rinkos palūkanų normai. Kalbant apie vartojimą, tai skolina arba tampa skolinga, kol ribinė pakeitimo norma yra lygi minėtoms palūkanoms.
Taikant atskyrimo teoremą tikrovėje daroma prielaida, kad egzistuoja objektyvus kriterijus, padedantis įmonėms maksimaliai padidinti savo pelną, taigi ir akcininkų turtus, sutelkiant investicijas į patrauklesnius projektus, kurių NPV rezultatai yra didesni.
Taip atsitinka todėl, kad jei būtų elgiamasi nesilaikant šio kriterijaus ir, pavyzdžiui, būtų pasirinkti projektai, kurių NPV būtų neigiamas ir nepopuliarus, pelningumas ir gaunama nauda būtų mažesni. Kitaip tariant, būtų sunkiau pasiekti ankstesnius dabartinių ir būsimų vartojimo galimybių lygius.
