NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija) yra tarptautinė karinė organizacija, sudaryta iš skirtingų šalių, kurios tikslas - sukurti bendrą bendrą gynybą.
NATO gimė 1949 m. Balandžio 4 d. Vašingtone (JAV) pasirašius Šiaurės Atlanto sutartį. Jis buvo sukurtas atsižvelgiant į šaltąjį karą tarp JAV ir SSRS, siekiant apsisaugoti nuo didelio Sovietų Sąjungos buvimo ir ginklų pajėgumų.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų sąjungininkų šalys pradėjo stebėti, kokia tapo Rusijos šalis ir kokios buvo jos organizavimo ir plėtros formos. Be stebėjimo, kaip komunizmas buvo organizuotas viduje, būtent šiame susirūpinimo kontekste Europos šalys kyla poreikio organizuotis.
NATO kūrimas
Taigi atsiranda Briuselio sutartis, kurią 1948 m. Pasirašė Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, Didžioji Britanija ir Nyderlandai. Vėliau šios šalys pradėjo derėtis su Kanada ir Jungtinėmis Valstijomis dėl transatlantinio aljanso sukūrimo. Šios derybos ir kitų Europos tautų inkorporavimas pagaliau davė pradžią NATO.
Sutartis
Sutartį, suteikiančią organizacijai organizaciją, šalys steigėjos pasirašė 1949 m. Balandžio 4 d., Tačiau ji įsigaliojo tik tų pačių metų rugpjūčio 24 d. Tekstas susideda iš keturiolikos straipsnių, o preambulėje jie pripažįsta Jungtinių Tautų Chartijos propaguojamų vertybių pirmumą, remdamiesi taika ir visų jos komponentų saugumu.
1 straipsnis yra ketinimų deklaracija, kurioje skelbiama, kad taikiai bus tarpininkaujami tarptautiniai ginčai, kuriuose kyla pavojus taikai, saugumui ir teisingumui. Be grasinimų ar jėgos nenaudojimo tais atvejais, kurie nėra įtraukti į Jungtinių Tautų Chartiją.
2 straipsnyje nustatyti tikslai pagerinti taikius tarptautinius santykius, skatinti stabilumą ir gerovę bei skatinti ekonominį bendradarbiavimą.
Kituose sutarties straipsniuose nustatomi konkretesni klausimai, tokie kaip pareiga teikti pagalbą ginkluoto išpuolio atveju pasirašiusiųjų teritorijose ir tai, kas laikoma ginkluotu išpuoliu. Be to, kaip naujos valstybės gali prisijungti ir kaip jos nebeturi narių. Taip pat egzistuoja Taryba ir būtinos pagalbinės įstaigos.
NATO narės
NATO šalys narės yra išdėstytos taip, kaip parodyta žemiau esančioje lentelėje.
| Šalis | Įkūrimo data |
|---|---|
| Belgija, Kanada, Danija, JAV, Prancūzija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Norvegija, Nyderlandai, Portugalija, JK | 1949 m. (Įkūrėjai) |
| Graikija, kalakutas | 1952 |
| Vokietija (federalinė) | 1955 m. (1990 m. Tai padarytų likusi teritorija) |
| Ispanija | 1982 |
| Vengrija, Lenkija, Čekija | 1999 |
| Bulgarija, Slovakija, Slovėnija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija | 2004 |
| Albanija, Kroatija | 2009 |
| Juodkalnija | 2017 |
| Šiaurės Makedonija | 2020 |
NATO struktūra ir organizavimas
NATO yra struktūrinis padalinys, viena vertus, būtų politinė šaka, kita vertus, karinė. Kalbant apie politinę struktūrą, NATO būstinė yra Briuselyje, kurią sudaro NATO delegacijos. Šios delegacijos yra valstybėms narėms atstovaujančių žmonių grupė, kuriai kiekvienai iš jų vadovauja „ambasadorius“.
Būstinės viduje yra Šiaurės Atlanto taryba, kuris yra politinius sprendimus priimantis organas, ir kurį sudaro ambasadoriai, vadovaujantys delegacijoms. Šiai įstaigai pirmininkauja Generalinis sekretorius, ir yra didžiausias atsakingas ir politinis NATO atstovas. Tame pačiame lygyje kaip ir Taryba yra Branduolinių planų grupė, kurios konkurencija yra sumažinta iki branduolinės politikos.
Antrame lygyje yra NATO parlamentinė asamblėja, kurį sudaro kiekvienos valstybės narės įstatymų leidžiamosios valdžios nariai ir kiti partneriai. Šis vargonas per pavaldūs komitetainustato Tarybos darbotvarkę. Paprastai komitetai techninius ir politinius klausimus sprendžia ekspertai ir nacionaliniai atstovai.
Karinę struktūrą sudaro kiti organai, aukščiausia hierarchija yra Karinis komitetasir yra atsakingas už karinės strategijos parengimą remiantis Tarybos priimtomis politinėmis gairėmis. Ji taip pat vykdo patariamąsias funkcijas politiniams organams. Jį sudaro valstybių narių gynybos štabo viršininkai, tarptautinis karinis personalas, Karinio komiteto vykdomasis organas ir karinio vadovavimo struktūra.
Galiausiai karinę vadovavimo struktūrą sudaro Sąjungininkų operacijų vadovybė ir jam Sąjungininkų transformacijos vadovybė.
Atitinkamos intervencijos
Tarp svarbiausių NATO intervencijų yra:
- Libija (2011): Tokiame kontekste, kai aukščiausias šalies vadovas Gaddafi vykdė represijas prieš gyventojus, kurie atsiskleidė prieš režimą. JT pritaria šalies įsikišimui. NATO tęsia invaziją siekdama atkurti nacionalinę tvarką ir nutraukti vykusį pilietinį karą. Karas baigėsi Gaddafi mirtimi ir sukilėlių grupuočių bei NATO rankomis nugalėjus nacionalines pajėgas.
- Jugoslavija (1999): Šalis buvo pasinėrusi į didžiulį pilietinį karą, kurį daugiausia sukėlė įtampa tarp skirtingų gyventojų etninių grupių. 1999 m. NATO įvykdė bombardavimą Kosovo regione, siekdama sustabdyti visus karinius veiksmus, kurie vyko šioje teritorijoje. Ši intervencija buvo labai svarbi, nes ji buvo atlikta be išankstinio JT leidimo.