Baltijos respublikos nuo 1990-ųjų išgyveno stiprią ekonominę plėtrą, o jų augimas priartina jas prie Šiaurės Europos klestėjimo. Mes analizuojame jų ekonomiką su silpnybėmis ir stipriosiomis pusėmis.
Sausio 8 d. JT oficialiai paskelbė, kad Estija, Latvija ir Lietuva (mėlyna viršuje) paliko Rytų Europos grupę šios institucijos atliktoje klasifikacijoje visoms pasaulio šalims. Vietoj to tapo Šiaurės Europos dalimi kartu su Jungtine Karalyste, Airija, Islandija, Norvegija, Švedija, Danija ir Suomija. Ši žinia buvo gerai įvertinta trijose Baltijos respublikose, nes jose matoma pastarųjų dešimtmečių ekonominės pažangos pripažinimas ir proceso, apimančio buvusio komunistinio bloko atsiribojimas ir suartėjimas su Skandinavijos tautomis.
Norint suprasti šį procesą, būtina prisiminti, kad jo kilmė atsirado dešimtojo dešimtmečio pradžia, žlugus Sovietų Sąjungai ir bloko plyšimas, susiformavęs aplink Varšuvos paktą, įvykiai, sukėlę ir komunizmo žlugimą jau nepriklausomose šalyse (Lenkija, Vengrija), ir naujų valstybių (Ukraina, Baltarusija) atsiradimą. Rytinių Baltijos teritorijų atveju nepriklausomybę atgavo trys respublikos: Estija, Latvija ir Lietuva.
Iš esmės šios trys ekonomikos turėjo daug daugiau panašumų su Rytų Europa nei su Skandinavija: valstybės planuojamos ekonomikos, didelė priklausomybė nuo Rusijos ir rimtas technologinis atsilikimas jų išsivystymo laipsnis buvo toli gražu ne toks, koks jai patiko Šiaurės Europa, ir net iš kitų šalių, kurios taip pat paliko komunizmą (Suomija, Lenkija). Perėjimo į kapitalizmą procesas būtų lėtas ir sunkus, tačiau pirmiausia reikėjo nuspręsti, ar prisitaikymas turi būti greitas ar laipsniškas. Baltijos šalys pasirinko pirmąjį variantą, o dauguma Rytų Europos - antrąjį.
Praėjus dvidešimčiai metų (bent jau atsižvelgiant į realias išlaidas vienam gyventojui kaip ekonomikos raidos matą), tikrai galime tai pasakyti greitas pritaikymas davė geresnių rezultatų. Pradedant nuo panašaus lygio, Baltijos respublikoms pavyko padidinti savo turtus iki daug didesnio lygio nei kitų (pvz., Bulgarijos ir Rumunijos), kurių ekonomika užtruko ilgiau, kol atsisakė komunizmo. Net ir tarp trijų aptariamų šalių kukliausių rezultatų pasiekusi šalis (Latvija) buvo nedrąsiausia įgyvendindama reformas.
Kaip sekėsi pereiti prie kapitalizmo?
Šis ekonominio prisitaikymo procesas, be jokios abejonės, turėjo bendrų aspektų visame buvusiame sovietiniame bloke. Pirma, perėjimas prie kapitalizmo apėmė naują žemės ir valstybės įmonių privatizavimą, taip pat teisinę sistemą, kuri garantuoja privačią nuosavybę ir kapitalistinės pinigų sistemos sukūrimą. Kita vertus, atvirumas prekybai ir naujos rinkos ekonomikos privertė atšiauriai pertvarkyti pramonę ir dėl to padidėjo nedarbas. Pagaliau naujoji reguliavimo sistema regioną pavertė nauju užsienio investicijų tikslu.
Tačiau Baltijos respublikos pasirinko greitesnį perėjimą prie kapitalizmo, kuris netrukus rodė geresnius rezultatus. Skirtingai nei kaimynai, šios trys šalys Jie sušvelnino savo darbo reglamentus, ryžtingai sumažino viešąjį administravimą ir sukūrė fiksuotą valiutų kursų sistemą. Dėl šių priemonių kilo rimtų trumpalaikių problemų (daugiausia didesnis prekybos deficitas, atsargų praradimas ir nedarbo padidėjimas), kurios neatrodė tokios rimtos tose valstybėse, kurios joms palengvino pirmenybę teikdamos laipsniškas korekcijas ir konkurencingas devalvacijas. Tačiau metams bėgant reformos pasirodė esančios būtinos norint paskatinti augimą ir pagerinti piliečių gyvenimo kokybę.
Kita vertus, fiskaliniais klausimais šios šalys kreipėsi mokesčių mažinimo politika skatinti privataus sektoriaus kurti turtus. Labiausiai paradigminis atvejis yra Estija su „vienodo mokesčio“ sistema (vienodo mokesčio): visoms pajamoms taikomas tos pačios rūšies mokestis, o verslo pelnas neapmokestinamas tol, kol jis nėra paskirstomas akcininkams (taip skatinant jų reinvestavimą į įmones). Panašios politikos taip pat buvo laikomasi Latvijoje ir Lietuvoje, pavyzdžiui, vieno pajamų mokesčio skliausteliuose arba paveldėjimo mokesčių panaikinimo. Apskritai galima sakyti, kad šios naujos mokesčių sistemos, su mažais tarifais ir paprastu dizainu, prisidėjo kuriant dinamiškesnę ir patrauklesnę ekonomiką užsienio investicijoms.
Kalbant apie pinigų politiką, nėra jokių abejonių, kad fiksuotų palūkanų politika iš pradžių kainavo prekybos deficitą, įsiskolinimą ir rezervų praradimą, tačiau netrukus tai pasirodė labai efektyviai sulaiko infliaciją (o kaimyninėse šalyse įvyko visiškai priešingai). Kai valiutos yra susietos su kitų Europos valiutų kaina, o vėliau įvedus eurą, pinigų stabilumas pasirodė esąs vienas iš jos ekonominės plėtros ramsčių.
Kita vertus, jų geografinė padėtis Baltijos regione jiems leido stiprinti ryšius su Skandinavijos šalimis, taip sumažinant prekybos priklausomybę nuo Rusijos. Tokiu būdu Baltijos respublikos rado neprilygstamus partnerius, nes tai yra šalys, kurios kaupia kapitalą ir yra atsidavusios didelę pridėtinę vertę kuriančiai veiklai, kurios ieškojo naujų vietų, į kurias galėtų investuoti, ir šalių, kurios galėtų tarnauti tiek kaip besiformuojančios rinkos, tiek kaip tiekėjų. žaliavos, priemokos ir tarpinės prekės. Nuo to laiko daugybė Skandinavijos pramonės šakų ir bankų įsitvirtino Baltijos respublikose, ir a ilgas konvergencijos procesas tarp dviejų regionų ekonomikų.
Šis regionų konvergencijos procesas yra dar reikšmingesnis, jei palyginsime jį su kitų Rytų Europos ekonomikų raida. Taigi, nors jų pajamos vienam gyventojui 1995 m. Buvo aukštesnės, buvo aplenkti Baltijos šalių ir jie augo daug lėčiau. Kas daugiau, visoms trims respublikoms pavyko dar labiau sumažinti savo kliūtis Europos vidurkio ir Skandinavijos bloko atžvilgiu. Santykinai galime net pasakyti, kad jų ekonomika yra pati dinamiškiausia, nes per 20 metų jie pasiekė 172% kumuliacinį augimą vienam gyventojui, pralenkdami Rytų Europą (93%).
Neginčytina, kad Baltijos respublikų pažangą taip pat užtemdė kiti neigiami reiškiniai, tokie kaip nedarbo ir emigracijos padidėjimasNors tai yra problemos, kurios taip pat rimtai paveikė kitas Rytų ekonomikas, todėl vargu ar galima priskirti jų specifinei politikai. Taip pat galima teigti, kad šios šalys savo sėkmę turi dėl tam tikro pradinio pranašumo, nes jau sovietmečiu jos turėjo modernesnę pramonę nei kaimynai, tačiau tiesa ta, kad didelė jos dalis 90-aisiais buvo išardyta ir vėliau pertvarkyta, su kuriais sunku priskirti SSRS pasiekimus, pasiektus praėjus dviem dešimtmečiams po jos išnykimo. Priešingai, trijų Baltijos respublikų patirtis yra pavyzdys komunistinės ekonomikos pereinant prie kapitalizmo pasitikėdamas fiskalinis griežtumas, pinigų stabilumas ir išorinis atvirumas. Augimo kelias, kuris jau davė pirmuosius vaisius (ką įrodo neseniai įtrauktas į Šiaurės Europos šalių grupę), bet kuris tęsiasi ir šiandien, ilgame kelyje į Skandinavijos klestėjimą.