Bertrando modelis teigia, kad prekės ar produkto kainos svyravimas yra labiau strateginis nei tas, kurį galima pasiekti keičiant tiekiamą kiekį.
Šis požiūris į Bertrand modelį yra visiškai priešingas tam, kurį palaiko garsusis Cournot modelis. Atsižvelgiant į tai, „Cournot“ modelio strateginis taškas yra konkurencija kiekiais.
„Bertrand“ modelyje nuspėjama tai, kad dėl netobulos konkurencijos, šiuo atveju duopolijos, ypatumų ji pakels kainą iki ribinių kaštų lygio. Taigi, kelias veda į tobulos konkurencijos situaciją.
Bendrovė, kuri padengia mažesnius ribinius kaštus nei konkurencija, gali pasiūlyti mažesnes kainas nei kita. Taigi ji bus geresnėje padėtyje, taip imdamasi visų reikiamų jėgų rinkai pritaikyti.
Pagrindinės Bertrando modelio prielaidos
Pagrindinės „Bertrand“ modelio prielaidos yra šios:
- Dviejų bendrovių egzistavimas
- Visos įmonės gamina vienarūšius produktus
- Bendrovės nustato kainas tuo pačiu metu, ty prieš patikrindamos savo konkurento kainą.
- Bendrovės patenkina visą rinkos paklausą.
- Vartotojas produktą pirks iš įmonės, kuri siūlo mažiausią kainą.
Todėl modelis yra struktūrizuojamas per įmonės veiksmus, kurie patogiai nustato kainą. Kita vertus, vartotojas, nusprendęs pirkti tam tikrą kiekį už tam tikrą kainą.
Kaip veikia „Bertrand“ modelis
Tarkime, kad egzistuoja dvi bendrovės, 1 įmonė ir 2 įmonė, kurių sąnaudų struktūra abiem įmonėms yra vienoda. Gėris, kurį gamina abi bendrovės, yra identiškas.
Taigi įmonės paklausos funkcija apibrėžiama taip: Q = D (P).
Pirmuoju atveju turime tai, kad jei 1 įmonės kaina yra mažesnė už 2 įmonės kainą, tada 1 įmonė gaus visą rinkos paklausą.
Antruoju atveju, jei 1 įmonės kaina yra lygi 2 bendrovės kainai, tai kiekviena įmonė gaus 50% rinkos dalies.
Jei mes turime tris dalykus, jei 1 įmonės kaina yra didesnė už 2 bendrovės kainą, tada antroji įmonė gaus visą rinkos paklausą.
Visa tai, kas išdėstyta pirmiau, gali būti greitai pavaizduota toliau pateiktoje diagramoje.
Atsižvelgiant į situaciją, kurią 2 bendrovė siūlo už didesnę kainą nei monopolinė kaina (PM), 1 įmonė sureaguos nustatydama monopolinę kainą.
Kai 2 įmonė siūlys kainą, mažesnę arba lygią ribinėms sąnaudoms ir monopolijos kainai, pirmoji įmonė turės pusiausvyros kainą.
Kraštutiniu atveju, jei 2 įmonė siūlo mažesnę kainą nei monopolinė kaina (PM), 1 įmonė reaguos į kainą, lygią ribinėms sąnaudoms (Cm)
Nešo pusiausvyra Bertrande
Pusiausvyra įvyksta toje vietoje, kur susikerta reakcijos funkcijos. Todėl „Nash“ pusiausvyra „Bertrand“ modelyje atsiranda tada, kai abi bendrovės nustato tą pačią rinkos kainą. Tai yra, kai viena kaina yra lygi dviem kainai, kuri lygi ribinėms sąnaudoms (P1 = P2 = Cm). Kadangi nauda abiem įmonėms yra lygi nuliui, nė viena iš jų neturi paskatų keisti jų naudą. Kadangi pusiausvyros pelnas abiem yra lygus nuliui.
Taip „Bertrand“ modelio rezultatas veda į vadinamąjį „Bertrand“ paradoksą. Tai reiškia, kad dvi bendrovės, net būdamos duopolija, pasiekia situaciją parduodamos produktą ta pačia kaina, kuri yra lygi jos ribinėms sąnaudoms.
Tačiau kai abiejų bendrovių kaina yra vienoda, tačiau skiriasi kiekvienos įmonės viduje tenkantys ribiniai kaštai, jos susigundys pakeisti kainą, kad dominuotų rinkoje.