Pareto efektyvus paskirstymas yra tikslus pusiausvyros taškas. Taigi neįmanoma padaryti pokyčių nepažeidžiant ekonominės sistemos. Ši sąvoka taip pat žinoma kaip „Pareto“ optimalus arba „Pareto-superior“ ekonomikos taškas.
Yra situacijų, kai naudingumo gerinimo galimybės yra išnaudotos. Tokiu būdu pasieksite tikslų tašką, kur neįmanoma patobulinti, nesukeliant neigiamo poveikio kitiems. Iš esmės tai yra sąlyga, kurią kelia veiksmingas paskirstymas Pareto prasme.
Ekonomikoje žala, nuostoliai ar sužalojimai, kuriuos šiais atvejais sukelia kiti asmenys, vadinami efektyvumo sąnaudomis. Taip atsitinka, kai pereini nuo 1 taško (P1) į 2 tašką (P3), o žmogus ar 2 įmonė (f2) tobulėja, o 1 įmonė blogėja. Abi yra optimalios Pareto, bet kai bandysite ką nors patobulinti, dar labiau pabloginsite kitą.
Viskas žemiau šių taškų nėra optimalu. Taip atsitinka todėl, kad ne visi ištekliai paskirstomi efektyviai. Aukščiau nurodyti taškai, kaip ir p3, yra nepasiekiami turimais ištekliais.
Remiantis Wilfredo Pareto sukurta teorija, gana plačiai paplitusia visose ekonominių studijų srityse, efektyviu laikomas paskirstymas buvo sutapatintas su maksimalaus klestėjimo ar socialinės gerovės situacijomis. Gerovė, kad asmenys natūraliai pasiekia savo naudingumo lygį, iki tokio lygio, kai neįmanoma pakelti nepakenkiant kitiems.
Skirtumas tarp vartojimo ir gamybos efektyvumo
Patogu atskirti vartojimo efektyvumą ir gamybą, kad abiejose srityse būtų galima rasti efektyvų paskirstymą. Efektyvus „Pareto“ vartojimas yra tas, kuris pristato vartotojus, kurie negali pagerinti savo naudingumo vartodami, nemažindami likusio. Nors, kita vertus, „Pareto“ požiūriu efektyvi gamyba nustato, kad daugiau nebegalima pagaminti vienos prekės, neprivalant sumažinti ar aukoti kitos produkcijos.
Šia prasme reikia pažymėti, kad veiksmingas paskirstymas Pareto prasme yra vienas pagrindinių pirmosios gerovės teoremos principų.
Pareto efektyvaus paskirstymo pavyzdys
Tokio tipo paskyrimui paprastai neturi įtakos tokie kriterijai kaip socialinė neteisybė.l arba lygybė paskirstant ar paskirstant išteklius.
Jei imsime rinkos, kurioje 20 sunkvežimių yra paskirstyta 2 įmonėms, pavyzdį, galime rasti iki 20 skirtingų užduočių, kurias pagal šią teoriją galima laikyti optimaliomis.
Nors teisingiausia būtų vienodai paskirstyti transporto priemones (10 ir 10); Bet kokio tipo platinimo atveju bus įvykdyta „Pareto“ sąlyga. Na, pagal teoriją, kol viena įmonė tobulins savo lėšas, kita neigiamai paveiks. Kad vienas laimėtų, visada turi būti kitas, kuris pralaimi.
Nepaisant to, jis yra efektyvus, nes visi 20 vis tiek yra paskirstomi, net jei tai nėra socialiai teisinga. Pavyzdžiui, nebūtų efektyvu iš viso paskirstyti 19 (pavyzdžiui, pateikiant 10 ir 9). Iš viso paskirstyti 21 neįmanoma, nes nepakanka išteklių.
Nepaisant to, kas išdėstyta pirmiau, ekonomikos dieną yra daugybė pavyzdžių, kai norint rasti sprendimus, būtina rasti efektyvų paskirstymą Pareto prasme. Daugelis jų buvo susiję su sprendimų dėl prekių, paslaugų ar gamybos veiksnių, pavyzdžiui, turto paskirstymo pasaulyje, priėmimu.