Konkurenciją ribojanti praktika

Turinys:

Anonim

Konkurenciją ribojanti praktika yra tokia, kuri riboja arba užkerta kelią laisvai konkurencijai tarp rinkos agentų.

Konkurenciją ribojanti praktika labai kenkia šalies ekonominei plėtrai, nes pašalina efektyvias įmones, sumažina inovacijas ir išnaudoja vartotojus. Didžiojoje daugumoje pasaulio šalių vyriausybės turi antimonopolinius reglamentus, kurie nustato ir sankcionuoja bet kokią praktiką, kuria siekiama nepagrįstai apriboti konkurenciją.

Daugumoje šalių Konkurencijos agentūra yra įstaiga, atsakinga už įmonių, kurios vykdo konkurenciją ribojančius veiksmus, tyrimą ir patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Paprastai įmonės yra tiriamos ir agentūrai būtina pateikti įrodymus apie pažeidimą. Savo ruožtu įmonės gali pateikti priešingus įrodymus, leidžiančius apsiginti nuo kaltinimo.

Antikonkurencinė praktika Ispanijoje

Ispanijos atveju įstatymas Nr. 15/2007 apibrėžia, kuri praktika laikoma konkurenciją ribojančia, todėl draudžiama. Toliau aprašome pagrindines antikonkurencines praktikas, nustatytas įstatymo:

  • Slaptas elgesys: Draudžiami bet kokie konkurentų susitarimai ar suderinti veiksmai, kuriais siekiama apriboti konkurenciją. Taigi, pavyzdžiui, konkurentams draudžiama kartu nustatyti kainas, riboti pagamintą kiekį, dalytis rinka ar klientais ir t.
  • Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi: Bendrovėms, kurios turi dominuojančią padėtį, draudžiama ja piktnaudžiauti. Pavyzdžiui, draudžiamas, be kita ko, nepagrįstas atsisakymas parduoti, nepagrįstų sutarties sąlygų nustatymas ar gamybos ribojimas.
  • Konkurencijos klastojimas nesąžiningais veiksmais: Nesąžiningas konkurencijos elgesys yra draudžiamas. Šiam elgesiui yra specialus reglamentavimas.

Taip pat reikėtų paminėti, kad įstatymas suteikia konkurencijos institucijoms teisę tirti ir uždrausti susijungimus ar įsigijimus, kurie galėtų kelti pavojų laisvai konkurencijai rinkoje.

Ispanijos konkurencijos agentūra yra Nacionalinė rinkų ir konkurencijos komisija (CNMC).

Išimtys

Ispanijos konkurencijos įstatymai svarsto galimybę, kad kai kuriais atvejais gali būti atleista nuo konkurencijos ribojančio elgesio. Pavyzdžiui, kai elgesys atsiranda dėl įstatymo taikymo.