Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija yra svarbiausias Didžiosios Britanijos gamtos ekonomisto Johno Maynardo Keyneso darbas. Jis buvo paskelbtas 1936 m. Vasario mėn. Ir sukėlė beprecedentę ekonominės minties revoliuciją. Ši knyga tarp ekonomistų paprastai žinoma kaip „bendroji teorija“.
Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija - dokumentas, paskelbtas po 1929 m. Krizės (žinomas kaip Didžioji depresija), sukėlė tai, ką dabar žinome kaip „Keyneso revoliuciją“. Savo darbe Keynesas teigia, kaip užimtumas, pajamos ir palūkanų normos yra susijusios viena su kita.
Priežastis, kodėl jo darbai sukėlė to meto ekonominę mintį, buvo situacija, kurioje jis buvo paskelbtas. Savo darbe jis bandė ir iš tikrųjų pavyko paaiškinti, kaip ekonominę situaciją, kuri vyravo Jungtinėse Valstijose, būtų galima pakeisti daugybe priemonių. Šie veiksmai galiausiai bandė atgaivinti ekonomikos augimą, pakeisdami jį lemiančius veiksnius.
Veiksniai, lemiantys ekonomikos augimą
Johnas Maynardas Keynesas savo knygoje nurodo dvi, jo supratimu, dvi pagrindines problemas, dėl kurių 1930-aisiais buvo nepakankama paklausa, trukdžiusi JAV išbristi iš krizės: nedarbas ir defliacija. Ir kovojant su jais siekiama skatinti pasaulinę paklausą.
Darant prielaidą, kad pasaulinė paklausa yra lygi pasaulinei pasiūlai, remsimės BVP formule:
BVP = C + I + G + (X - M)
Formulėje C reiškia namų ūkių vartojimą, I reiškia investicijas, G viešąsias išlaidas, X eksportą ir M importą.
Taigi, kad BVP padidėtų, pagal matematinę logiką turime atlikti keletą priemonių, kad padidintume vartojimą (C), investicijas (I), viešąsias išlaidas (G) ir grynąjį eksportą (XM), tai yra padidintų skirtumas tarp to, ką parduodame užsienyje (eksportas) ir to, ką perkame iš užsienio (importas).
Vartojimas (C)
Pagal Bendrąją teoriją, vartojimas iš esmės priklauso nuo disponuojamų pajamų. Norint padidinti visos ekonomikos disponuojamąsias pajamas, pirmiausia reikia sumažinti nedarbo lygį, kiek tai leidžia technologijos, ištekliai ir veiksnių sąnaudos.
Pagaliau užimtumą, pasak britų ekonomisto (Keyneso), lemia trys veiksniai: ribinis polinkis vartoti, ribinis kapitalo efektyvumas ir palūkanų norma. Kitaip tariant, jei padidinsime disponuojamas pajamas (pajamas, kurias turime po vyriausybės įsikišimo), vartojimas padidės. Tai žinant, pagrindinis šaltinis, iš kurio pilietis gauna savo pajamas, yra darbas. Tokioje aplinkoje, kaip Didžioji depresija, esant pernelyg dideliam nedarbui, reikėjo spręsti šią problemą iš esmės. Tokiu būdu sunkus uždavinys kuo labiau sumažinti nedarbą buvo pakeisti veiksnius, lemiančius nedarbą, pasak Keyneso. Tam Keynesas pabrėžia, kad norint efektyviai funkcionuoti ekonomikai, būtina vyriausybės intervencija. Apibendrinant, atsižvelgiant į užimtumo kapitalo svarbą, palyginti su disponuojamomis pajamomis, kad tai būtų maksimaliai įmanoma, turime sumažinti mokesčius.
Investicijos (I)
Investicijos priklauso, kaip sako Keyneso ekonomikos teorija, nuo palūkanų normų ir pajamų augimo. Tai priklauso nuo palūkanų normų, nes kuo pigiau finansuoti, tuo labiau padidės investicijos. Pvz., Ceteris paribus, verslininkas dažniau svarsto galimybę prašyti paskolos, jei palūkanų norma, kurią jis turi mokėti, yra 1 proc., Nei jei palūkanų norma, kurią jis turi mokėti, yra 10 proc. Pirmoji palūkanų norma, pigesnė, suteikia didesnę pelningumo įverčių paklaidą. Antroje paskoloje, brangiausioje, verslininkas yra priverstas atmesti visas tas investicijas, kurių numatomas pelningumas yra mažesnis nei 10%. Galiausiai investicijos taip pat priklauso nuo pajamų augimo. Jei verslininkas uždirba daugiau, jis greičiausiai investuos daugiau pinigų vienetų. Pagrindinė Keyneso siūloma priemonė yra mažinti palūkanų normas, kad būtų skatinamos investicijos.
Valstybės išlaidos (G)
Valstybės išlaidos arba viešasis vartojimas apima visas vyriausybės išlaidas šalyje. Pasak Keyneso, valstybei prireikus teko laikinai padidinti valstybės deficitą, kad būtų galima nukreipti ekonomikos augimą. Padidėjus viešosioms išlaidoms, kuriama viešoji infrastruktūra, tokia kaip mokyklos, ligoninės, keliai, telekomunikacijų tinklas ir kt. Dėl to sumažėja nedarbas, nes valstybei reikia darbo.
Grynasis eksportas (X-M)
Galiausiai grynasis eksportas yra skirtumas tarp to, ką parduodame kitoms šalims, ir tai, ką perkame iš kitų šalių. Siekdamas padidinti grynąjį eksportą, Keynesas pasiūlė devalvuoti valiutos kursą, tai yra devalvuoti šalies valiutą. Keynesas teigė, kad kuo pigesnė mūsų valiuta, tuo didesnė tikimybė parduoti užsienyje.
Apibendrinant galima teigti, kad JAV nedarbas ir defliacija egzistavo kartu, o Keynesas pasiūlė modelį, kuris paaiškintų, kaip kovoti su šiomis dviem blogybėmis. Šis modelis yra ne kas kita, o pasaulinė paklausa.
Keinso modelio kritika
Keyneso siūlomos priemonės labai gerai veikė iki 1970 m. Tais metais infliacija ir nedarbas įvyko tuo pačiu metu. Didžiosios Britanijos ekonomistas manė, kad nedarbas ir infliacija negali egzistuoti vien dėl to, kad sumažėjus nedarbui sumažėja disponuojamos pajamos. Mažėjant disponuojamoms pajamoms, nebuvo prasmės galvoti apie kainų kilimą.
1970 m. Įvyko infliacija, kurią sukėlė ne paklausa, kaip manė Keynesas, o pasiūla. Infliaciją lėmė padidėjusios energijos sąnaudos. Taigi daug kritikos jo modeliui kilo iš neoklasikinės ekonominės minties, taip pat neoliberalios ekonominės minties.