Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP)
Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) yra politikos ir veiksmų, kuriuos Europos Sąjungos valstybės narės vykdo žemės ūkio ir gyvulininkystės srityje, rinkinys.
Taikant BŽŪP sudarančias priemones, žemyno kaimo sektoriui sukuriama subsidijų sistema, siekiant pagerinti jo naudojimą.
Šios politikos kūrimo prasmė kyla iš poreikio spręsti įvairias sektoriaus problemas. Sąjunga yra atsakinga už bendros žemės ūkio politikos administravimą kiekvienos valstybės narės atžvilgiu.
Europoje yra nepaprastai svarbi žemės ūkio sektoriaus svarba visai jo gamybai, todėl jis tiesiogiai susijęs su jo gyventojų gerove. Štai kodėl valstybinės institucijos, remdamosi savo reguliavimu ir parama, privalo rūpintis šiuo produktyviu audiniu, ypač esant dabartinei ekonomikos sistemai.
BŽŪP lėšos taip pat kartais naudojamos nenumatytiems padariniams, galintiems atsirasti po stichinių nelaimių ar ligų, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas maistui, palengvinti. Taigi jie atsiranda iš dviejų institucijų, priklausančių nuo ES: Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP). Tarp šių dviejų fondų jie teikia didelę finansinę paramą žemės ūkio sektoriui.
Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į jos pagrindinį vaidmenį apsaugant žemės ūkio ir kaimo gyventojus Europoje, ši bendra politika laikoma pagrindiniu Sąjungos darbo ramsčiu. Šio bendro žemės ūkio reikalų projekto pradžia įvyko 1962 m., O tikslai jau buvo nustatyti formuojant ES pagal Romos sutartį.
Pagrindiniai BŽŪP tikslai
Tai yra pagrindiniai BŽŪP tikslai:
- Vykdyti žemės ūkio produktyvumo gerinimo procesą, palengvinantį prieigą prie maisto, kurio kainos yra prieinamos gyventojams.
- Užtikrinti technologinę plėtrą ir pažangą sektoriuje, kad būtų pasiektas didesnis našumo lygis. Tuo pačiu metu užtikrinkite Europos gamintojų konkurencingumo apsaugą pasaulinėje prekybos sistemoje.
- Ginkite ūkininkų interesus kiekviename ES kampelyje ir atidžiai stebėkite bei saugokite kaimo kelius žemyno lygmeniu, užtikrindami stabilumą jų rinkose.
- Maisto saugumas, užtikrinant maisto gamybos lygį ir pakankamą tiekimą reaguojant į visuomenės ir gyventojų skaičiaus pokyčius.
- Dėmesys visuotinio atšilimo detalėms ir gamtos išteklių naudojimui.
BŽŪP laikomasi šios taškų serijos, pavyzdžiui, nustatant didžiausias ar mažiausias kainas arba vartojamų kiekių ribas. Kitas yra pertekliaus sumažinimas dėl pūdymo ar maksimalių gamybos kvotų naudojimo tam tikrais laikotarpiais.
