Savireguliacija yra subjekto, asociacijos, organizacijos ar institucijos galimybė pati save reguliuoti. Taigi ji kuria savo stebėjimo sistemą savanoriškai.
Kitaip tariant, kai pramonė yra savireguliuojama, tai reiškia, kad nėra priežiūros organo. Vietoj to, tos pačios bendrovės kontroliuoja savo akcijas.
Savireguliacija gali būti įvairių formų, pavyzdžiui, pramonės elgesio kodeksai, techninės taisyklės, profesinės praktikos vadovas.
Savireguliacijos pavyzdys gali būti spauda. Tai, kai jos turinį stebi ne vyriausybė, o subjektas, sudarytas iš tų pačių privačių bendrovių.
Savireguliacijos privalumai
Savireguliacijos privalumai:
- Prevencinis darbasSavireguliacija leidžia užkirsti kelią švietimui, elgesio kodeksui ir kitiems, kad įmonė ar organizacija patektų į netinkamą ar neteisėtą elgesį. Tai yra apriorinis atsakas (prieš įvykį), o ne posteriori reakcija (po nusikaltimo).
- Didesnis įsipareigojimas: Kadangi yra tos pačios organizacijos kontrolė, ją sudarantys žmonės gali būti labiau įsipareigoję laikytis jos.
- Geresnė informacija: Įmonės gali pasinaudoti tuo, kad nustatytų sritis, kuriose reikalinga didesnė ar mažesnė kontrolė. Kita vertus, išorės reguliuotojai turi mažiau informacijos ir paprastai taisykles priima pagal vidurkį (sektoriaus bendrovių) arba pagal bendras prielaidas.
- Padidėjęs lankstumas: Leidžia organizacijai greičiau prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.
Savireguliacijos trūkumai
Tačiau savireguliacija turi ir trūkumų:
- Pasiekimų stoka: Kadangi nėra išorinės kontrolės, organizacijos gali atsipalaiduoti ir nebevykdyti savo įsipareigojimų.
- Trūksta vienalytiškumo: Kadangi kontrolė yra savanoriška, ne visoms įmonėms taikomos vienodos taisyklės. Tai gali sukelti nepalankių sąlygų tiems, kurie taiko didesnę drausmę, nes galbūt jie patiria didesnes išlaidas.
- Nepakankamumas: Pagal savireguliavimą prisiimtų taisyklių ir įsipareigojimų gali nepakakti, kad būtų tinkamai laikomasi vartotojų teisių ar kitų aspektų, kuriuos reguliuotojas siektų apsaugoti.