Po kelių dienų trėmimų ir netinkamo elgesio su kolumbiečiais Venesueloje Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas nusprendė pakelti protestų toną.
Kolumbijos prezidentas pareikalavo prezidento Nicolás Maduro pagarbos išsiųstų kolumbiečių orumo ir paragino skubiai surengti „Unasur“ ir OAS susitikimą, kad būtų įvertinta kritinė padėtis, kuris daro poveikį tūkstančiams iš Venesuelos ištremtų ir išsiųstų kolumbiečių, ir spręsti Venesuelos vyriausybės dvišalių susitarimų pažeidimo problemą.
Tuo Kolumbijai pavyko numalšinti Venesuelos vyriausybės sukeltą sienos krizę.
Panagrinėkime ankstesnius atvejus, dėl kurių Kolumbija ir Venesuela pateko į šią situaciją. Prieš kelis mėnesius Maduro parodė ketinimus išsiųsti kolumbiečius iš Venesuelos, kai apibūdino Kolumbiją kaip „skurdo eksportuotoją“ ir pabrėžė žalą, kurią Kolumbijos sukarintieji daro Venesueloje.
Kai prezidentas Maduro pasiteisino uždaryti Venesuelos sienas su Kolumbija, atsirado tris Venesuelos kareivius tariamai sužalojo Kolumbijos sukarintieji. Akimirka, kai jis taip pat įvedė išimties valstybę šešiose pasienio teritorijos savivaldybėse, kartu su žiauria tūkstančių Venesueloje gyvenančių kolumbiečių deportavimo kampanija, sukėlusia regione dar nematytą ksenofobišką eskalaciją.
Tiesa, kad 2000 kilometrų sienoje tarp Kolumbijos ir Venesuelos dešimtmečius veikė daugybė nusikalstamų grupuočių. Netoli sienos esančiuose miestuose veikia tos dienos nusikalstamos gaujos: Águilas Negras, Rastrojos ir Urabeños, buvusio Kolumbijos paramilitarizmo paveldėtojų gaujos, o kaimo vietovėse kontroliuoja vadinamoji Kolumbijos partizana.
Tačiau kolumbiečiai nėra vienintelės pasienyje veikiančios mafijos grupės. Benzino kontrabanda užlieja regioną. Venesueloje litro benzino pirkimas kainuoja 1,5 ct ir jį galima parduoti Kolumbijoje už 100 kartų daugiau. Pelningesnis verslas net už prekybą narkotikais. Net Meksikoje esanti „Sinaloa“ kartelė degina Venesuelos benziną.
Nepaisant visų šių nusikalstamų grupuočių buvimo, pasienyje tarp Venesuelos ir Kolumbijos galingiausia mafija yra Bolivaro nacionalinė gvardija, įsteigtą Venesuelos vyriausybės ir kuri veikia visiškai jos nebaudžiama.
Maduro, kurį persekioja gaili ekonomika, piliečiams valandų valandas stovint eilėje pirkti pieno ir be dolerių dėl naftos kainų kritimo, atrodo, kad bando nukreipti venesueliečių dėmesį į kitą tašką, siekiant paslėpti savo skaudžią politiką ir pražūtingą šalies ekonomikos valdymo būdą.
Dešimtmečius visas bėdas sukėlęs priešas - JAV - šiuo metu apkabina Kubą. Taigi jam nelieka nieko kito, kaip surasti kitą taikinį, kaltinamą dėl nelaimių, kurias sukėlė jo nešvanki politika. Lengviausias taikinys yra 5,6 milijonai kolumbiečių, gyvenančių Venesueloje.
Norėdami tai padaryti, ji uždarė sienas, paskelbė išimtinę valstybę ir pradėjo kolumbiečių persekiojimą. Iš sienos atkeliavę parodymai šokiruoja. Pasiteisindami dėl priklausymo sukarintoms grupuotėms, kolumbiečiai išgyvena tragediją, jie yra apiplėšti, netinkamai gydomi ir masiškai išsiųsti iš Venesuelos, o vaikai atskiriami nuo savo šeimų.
Venesueloje gimusio berniuko, tvirtinančio, kad Venesuelos kareiviai atvyko į jo namus, apkaltindami jį „paracu“ (Kolumbijos sukarintasis) ir kad jo tėvas buvo partizanas, atvejis buvo labai gerai žinomas:
„Mes duodame jam dvi minutes išeiti iš namų arba mes jį nušaudome (…) Jie man pasakė kinams, tu esi paracistas, tavo tėvas, tavo tėvas yra partizanas ir aš jam pasakiau, kad mano tėvas dirba statybose ir jie liepė bėgti ir nelaimėti šūvio “, - sako nepilnametė. Jis sako, kad išbėgęs iš savo namo pamatė jį griaunamą.
Kaip ir šiuo atveju, įvyksta tūkstančiai netinkamo Kolumbijos piliečių elgesio. Daugelis kolumbiečių neigia, kad Bolivaro nacionalinė gvardija nesuteikia jiems laiko atpažinti save ar parodyti, kad jie legaliai gyvena Venesueloje. Ne tai juos domina.
