Rusija išgyveno siaubingai neramius, kruvinus metus net įveikusi revoliuciją ir pilietinį karą. Turint nuviliančius ekonominius duomenis, būtina įgyvendinti ekonominę politiką, kuri leistų šaliai atsinaujinti.
Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos revoliucija ir pilietinis karas pavertė Rusiją tikra ekonomine dykviete. Tai įrodo 1921 m. Ekonominė panorama, kai žemės ūkio produkcija sumažėjo iki trečdalio, palyginti su 1913 m. (Metais prieš pat Rusijai įžengiant į Pirmąjį pasaulinį karą). Pramonė atspindėjo dar blogesnius duomenis, nes jos produkcija sudarė 13%, palyginti su 1913 m.
Kilus aktualioms socialinėms ir ekonominėms problemoms bei valdžioje esantiems komunistams, skubiai reikėjo sutelkti dėmesį į ekonomikos atkūrimą. Tam buvo sukurta NEP arba „Naujoji ekonominė politika“, kuri pasisakė už mišrios ekonomikos modelį, kuriame valstybė turėjo labai svarbų svorį, tačiau kuriai taip pat buvo leidžiami tam tikri laisvosios rinkos elementai.
Žemės ūkis ir pramonė
Norėdami laimėti valstiečius, jiems buvo leista parduoti savo perteklių ir visoje šalyje buvo leidžiama net laisva prekyba. Be to, buvo leidžiama net valstiečių privati nuosavybė. Valstiečiams turint laisvę parduoti perteklių, buvo siekiama skatinti ekonomikos augimą ir išvengti stygiaus, kamavusio didelius miestus.
Tačiau žemės ūkio pasaulis nebuvo be įtampos. Ir tai, kad ūkininkų skirtumai buvo labai dideli. Taigi buvo galima rasti turtingų valstiečių, vadinamų kulakais, o priešingoje pusėje buvo vadinamieji bežemiai valstiečiai. Nepaisant pastangų atkurti žemės ūkio gamybą, didžiuosiuose miestuose ir toliau trūko.
Kalbant apie trūkumą ir žemės ūkio bei pramonės santykius, reikia pažymėti 1923 m. Žirklių krizę, taigi pramonės kainos buvo daug didesnės nei žemės ūkio produktų. Mažėjant valstiečių pajamoms, jiems buvo daug sunkiau įsigyti gaminių. Visa tai reiškė, kad daugelis ūkininkų kreipėsi į natūrinį žemės ūkį, nustodami pardavinėti savo produktus, o tai lėmė trūkumą.
Pramonės lygiu buvo nuspręsta suteikti tam tikrą savarankišką valdymą, nors tiesa, kad valstybė ir toliau turėjo didžiųjų pramonės šakų ir gyvybiškai svarbių sektorių, tokių kaip geležinkeliai ar bankai, vadžias. Kita vertus, mažesni ūkiai nebebuvo valstybės rankose. Tokiu būdu valstybė prisiėmė vadovaujantį vaidmenį ekonomikoje, tačiau pasiūlė tam tikras ekonominės laisvės kvotas.
Ekonomikos atsigavimas
Kitas Rusijos ekonomiką niokojantis veiksnys buvo itin didelis infliacijos lygis. Bandant atsakyti į šią problemą, buvo nuspręsta pašalinti senus rublius. Kai senoji moneta nebuvo apyvartoje, buvo išleisti naujos monetos, vadinamos „chevrotsa“, laidos. Šios naujos valiutų emisijos buvo daug pagrįstesnės, atsižvelgiant į jų poveikį infliacijai.
Tarptautiniu lygiu SSRS ar Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga siekė pripažinimo iš didžiųjų valstybių. Dėl prekybos sutarčių su tokiomis šalimis kaip Vokietija, Japonija ir Jungtinė Karalystė Rusijos ekonomika galėjo atsigauti.
Nors atsigavimas vyko sparčiai, iki jos įvedimo į Pirmąjį pasaulinį karą Rusijai prireikė iki 1927 m.
Naujosios ekonominės politikos pabaiga
Tačiau tarp komunistų kilo didelių nesutarimų. Buvo tokių, kurie NEP ar Naujojoje ekonominėje politikoje matė būdą atkurti kapitalizmą Rusijoje. Daugelis komunizmo sektorių jautėsi išduoti laisvosios rinkos elementų, kuriuos įkūrė NEP, įskaitant Josefą Staliną.
Po Lenino mirties 1924 m. Sovietų Sąjungoje kilo negailestinga kova dėl valdžios. Stalinas iškovojo pergalingą iš kovos ir perėmė SSRS vadžias, įtvirtindamas nuožmią diktatūrą, kurioje visi neatitikimai būtų griežtai nuslopinti.
Jau 1929 m. NEP buvo atšauktas ir sukurta centrinė planinė ekonomika. Valstybė per svarbią biurokratinę sistemą visiškai kontroliavo ekonomiką, kuri buvo organizuota penkerių metų planuose.