Gerovės valstybė yra valstybės (per vyriausybę) veiksmų ir pratybų rinkinys, siekiant didesnio dėmesio perskirstymui ir visuotinei gyventojų gerovei.
Socialinių mokslų srityje gerovės valstybė remiasi viešosios funkcijos vykdymu, tai yra valstybės kišimusi į ekonomiką ir visuomenę, siekiant didesnio turto perskirstymo, kuris pagerina gyventojų socialines ir ekonomines bei sveikatos sąlygas.
Kitaip tariant, juo siekiama sumažinti ekonominę nelygybę ir kartu socialinę nelygybę.
Socialinė gerovėKaip pasiekiama jo implantacija?
Natūralu, kad pagrindinės turto perskirstymo priemonės, kurias valstybės turi, yra mokesčiai ir rinkliavos (fiskalinė politika). Tokiu būdu jis gauna pajamas iš pajamų, turto ir ekonominės veiklos, kuria remdamasis gali plėtoti viešojo intereso politiką. Taigi ne visi žmonės sutinka su gerovės valstybe, nes tai reiškia, kad iš kai kurių agentų reikia paimti lėšas, kad jie būtų investuoti į kitus, vadinamus pasyviomis klasėmis.
Pagrindiniai gerovės valstybės ramsčiai
Tarp labiausiai paplitusių gerovės valstybės priemonių, kurios vis dar taikomos iki šiol, galime rasti nemokamos ir universalios aukštos kokybės sveikatos ir švietimo paslaugos, prieinamos visiems, kuriems jų reikia.
Iš darbo vietos pašalpos yra viena iš pagrindinių priemonių, nes subsidijos praradusiems darbą ar išėjus į pensiją, neįgalumą ir našlaičių pensijas yra mechanizmai, kuriais bandoma suteikti minimalias pragyvenimo pajamas ir orumą tiems žmonėms, kurie galėtų būti atstumti.
Laikui bėgant, stiprėjant valstybėms, gerovės valstybė peržengė pirmiau minėtus dalykus, pvz., Pagalbą būstui, jaunimui, darbui ir šeimai derinti ir subsidijas ekonominei veiklai.
Gerovės valstybės kilmė
Tai samprata, kuri gimė XIX amžiuje, atsižvelgiant į darbuotojų darbo sąlygas ir reikalavimus, ir yra glaudžiai susijusi su darbo judėjimais, liberalizmo įtvirtinimu ir socialdemokratinių partijų gimimu.
Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų šalys įgyvendino Keinso mišraus ekonomikos modelį, per kurį gyventojai galėjo pagerinti savo gyvenimo sąlygas ir sukurti viduriniąją klasę, kuri suteiktų stabilumo ekonomikai ir jų šalims.
