Senojo režimo ekonomika suprantama kaip ta, kuri vyksta prieš Prancūzijos revoliuciją ir pramonės revoliuciją. Šiam ekonominiam modeliui buvo būdingas didelis žemės ūkio svoris, dvaruose susikūrusi visuomenė ir mažai industrializacijos.
Senojo režimo ekonomika vystėsi XV – XVIII a.
Senojo režimo ekonomikoje žemės ūkis buvo svarbiausia ekonominė veikla. Taigi iki trijų ketvirtadalių gyventojų dirbo žemės ūkio darbus. Pramonė buvo menka, o amatininkų pobūdis buvo menkas, o prekyba buvo vykdoma su kolonijiniais daiktais Azijoje ir Amerikoje.
Norint geriau suprasti senojo režimo ekonomiką, reikia pažymėti, kad visuomenė buvo organizuota į dvarus.
Taigi bajorai ir dvasininkai buvo grupės, turinčios privilegijas, dalis, o žmonės, neturėdami privilegijų, sudarė vadinamąjį trečiąjį turtą. Dvarų skirtumas buvo baisus, nes bajorai ir dvasininkai turėjo mokesčių išimčių ir svarbių teisinių pranašumų.
Žemės ūkis kaip pagrindinė ekonominė veikla
Turėdama žemdirbyste paremtą ekonomiką, senojo režimo visuomenė buvo kaimo visuomenė, kurioje buvo mažai gyventojų.
Europos visuomenių organizavimo būdas turėjo didelę reikšmę ekonomikai. Taigi išsiskiria dviejų tipų organizacijos formos:
- Kaimas: Tai subūrė laukuose dirbusias šeimas ir ne tik pažymėjo jų kasdienio organizavimo būdą, bet ir nustatė žemių organizavimą ir laukų ganymo būdą.
- Tėvynės ir viešpatijos: Bajorija ir monarchija galėjo nustatyti žemės nuomos mokesčius ir mokesčius savo subjektams.
Prekyba senuoju režimu
Nepaisant to, kad žemės ūkis buvo pagrindinė ekonominė veikla, visą XVIII amžių prekyba su kolonijomis tapo vis svarbesnė. Tokie prieskoniai kaip kava, arbata ir cukrus buvo atvežti iš Europos. Tuo tarpu į tolimąją prekybą pateko nauji tekstilės gaminiai, tokie kaip Indijos tekstilės gaminiai arba europietiška vilna ir linas.
Būtent laipsniškas prekybos vystymasis, be kitų veiksnių, prisidėjo prie Prancūzijos ir Anglijos, kaip didžiųjų pasaulio valstybių, konsolidavimo. Šia prasme verta atkreipti dėmesį į Anglijos vaidmenį, nes tai parodė didžiulę jūrų prekybos plėtrą. Tik tiek, kad tik Anglijos laivynas atstovavo daugiau nei ketvirtadaliui Europos laivynų. Anglijos laivai, importuodami žaliavas, užsiėmė gaminamos produkcijos eksportu.
Demografija
XVIII amžiuje demografijos raidą davė visada sudėtinga gyventojų skaičiaus augimo ir išteklių pusiausvyra. Iš tikrųjų dėl prasto derliaus laikotarpių kilo didelis badas, o liga nubaudė nusilpusį gyventoją. Būtent vadinamosios pragyvenimo krizės papiktino gyventojus, išprovokuodamos liaudies sukilimus.
Senojo režimo stadijai būdingas didelis gimstamumas ir mirtingumas. Tokiu būdu didelį gimimų skaičių kompensavo maža gyvenimo trukmė ir ypač maisto krizės, dėl kurių demografiniai rodikliai sukėlė pražūtingą mirtingumo rodiklį.
Ekonominė to meto mintis
XVIII amžiuje suklestėjo svarbios ekonominės minties srovės, tarp kurių svarbiausios yra:
- Merkantilizmas: jis buvo paplitęs iki XVIII amžiaus vidurio ir laikėsi nuomonės, kad šalies turtas vertinamas pagal sukauptus brangiuosius metalus. Todėl buvo būtina skatinti eksportą ir sumažinti importo lygį. Visa tai lėmė, kad karaliai bandė kontroliuoti prekybą per prekybos įmones.
- Fiziokratija. Tarp labiausiai pasižymėjusių ekonomistų išsiskiria Quesnay, kuris teigė, kad žemė yra pagrindinis turto šaltinis. Taigi valstiečiai dalį savo pajamų atidavė ponams ir pirkliams bei amatininkams, iš kurių pirko gaminius. Kita vertus, fiziokratai taip pat pasisakė už tai, kad netrukdytų ekonomikai reguliavimais, kurie tapo žinomi kaip laissez-faire, laissez-passer (tegul daro, praleidžia).
- Adamas Smithas: Jis padėjo kapitalizmo pamatus, nes jam raktas į turtą buvo laisva prekyba ir tai, kaip asmenys galėjo vienas kitą papildyti specializuodamiesi ir organizuodami darbą. Adamui Smithui neturėtų būti valstybės kišimasis į ekonomiką, juo labiau monopolijos. Dėl šios priežasties būtent rinka pati užsako ekonominius santykius, vadinamus nematoma ranka.