Maršalo planas, kurio oficialus pavadinimas buvo Europos atkūrimo programa, buvo programa, per kurią JAV bandė palengvinti Europos atstatymą ir atsigavimą po Antrojo pasaulinio karo.
Jis buvo sukurtas 1948–1952 m. Planas, pavadintas jį sukūrusio valstybės sekretoriaus George'o Marshallo vardu, sudarė daugiau nei 12 000 milijonų dolerių vertės pagalbos teikimą konfliktą patyrusioms Europos šalims.
Priežastys, kurios motyvavo Maršalo planą
Nors kai kurių istorikų teigimu, Maršalo planas buvo skirtas kaip ekonominio ir socialinio atsigavimo po Europos pasaulinio karo po Antrojo pasaulinio karo pagrindas, tačiau tai nebuvo nesuinteresuota pagalba. To momento realybė, prasidėjus šaltajam karui, paskatino JAV įsitraukti į Europos atstatymą, kuris padėtų sustabdyti sovietų paveikto komunizmo plėtrą. Ši priemonė veikiama Trumano doktrinos, pagal kurią reikėjo paremti „laisvas tautas“ kovojant su „ginkluotų mažumų arba išorės spaudimo bandymais pavergti“, aiškiai nurodant Sovietų Sąjungą ir partizanų grupes ar šios tendencijos politinės partijos.
Be to, šiame sprendime nemažai įtakos turėjo tai, kad sunaikinta Europa, neturinti ekonominių galimybių, negalėjo importuoti amerikiečių produktų. Todėl viena iš priežasčių buvo remti Šiaurės Amerikos pramonę ir įmones bandant eksportuoti savo produktus į Senąjį žemyną.
Todėl remiant Europos atstatymą buvo tikimasi prisidėti prie klestinčių visuomenių, kuriose ekonominės ir socialinės gerovės kontekste buvo darbo teisės, kūrimo. Tai turėjo užkirsti kelią Vakarų Europos darbuotojų suviliojimui Rytų Europoje įsigalėjusių socialistinių idėjų ir prosovietinių režimų skurdo, nelygybės ir socialinių sutrikimų sąlygomis. Šį planą palaikė dvi puikios Amerikos partijos: demokratas ir respublikonas.
Kam naudingas Maršalo planas?
Šalys, kurios gavo šią pagalbą ir buvo naudingos pagal Maršalo planą, buvo įvairios. Tačiau jų gaunama ekonominė suma buvo kitokia. Daugiau nei 12 000 milijonų dolerių buvo paskirstyta pagal kriterijus, atsižvelgiant į gyventojų skaičių ir pramonės pajėgumus. Filosofija, kuria jis buvo grindžiamas, buvo įsitikinimas, kad jei stipriausios šalys pakils, jos trauks likusias Europos tautas. Taip pat buvo įvertinta, ar karo metu jos buvo sąjungininkės, ar jos buvo neutralios, ar, kita vertus, dalyvavo Ašies pusėje.
Labiausiai naudos gavo Jungtinė Karalystė, kuriai atiteko 26 proc. Prancūzija, 18 proc. Vakarų Vokietija, 11 proc. Kita vertus, Sovietų Sąjunga atsisakė sau ir jos orbitoje atsidūrusioms šalims dalyvauti šioje pagalbos programoje, kurią jie laikė imperializmo įrankiu, kuris pakenktų jų suverenitetui ir nepriklausomybei.
1953 m. Jį sukūręs valstybės sekretorius George'as Marshallas gavo Nobelio taikos premiją už tai, kad padėjo atstatyti Europą po Antrojo pasaulinio karo.
Maršalo plano taikymas
Įgyvendinant Maršalo planą, Jungtinėse Valstijose buvo įsteigtas subjektas, vadinamas Ekonominio bendradarbiavimo administracija (ACE). Likusios šalys, naudos gavėjos, savo ruožtu įsteigė Europos ekonominio bendradarbiavimo organizaciją (OECE), siekdamos veiksmingai valdyti pagalbą. Tarp valstybių narių buvo Prancūzija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Belgija, Austrija, Danija, Norvegija, Švedija, Šveicarija, Airija, Islandija, Turkija ir Graikija. Pastarieji du buvo svarbūs dėl savo periferinės padėties ir vidaus politinių aplinkybių. Vėliau prisijungė, be kitų, Ispanija, Kanada ir JAV.
Šiaurės Amerikos pagalba buvo perduota vietos valdžiai, nors administracija buvo bendra tarp šių šalių ir AKR. ACE komisaras buvo atsakingas už patarimą, kaip geriausiai tvarkyti gautas sumas.
JAV vyriausybė pasiekė tikslą skatinti savo kompanijos produktų pirkimą Europoje. Pirma, buvo nupirkti būtiniausi reikmenys, tačiau netrukus jie pradėjo pirkti kitų rūšių produktus miestams ir infrastruktūrai atstatyti.
Manoma, kad iš beveik 13 000 milijonų dolerių maždaug 3400 buvo skirti žaliavoms ir pusgaminiams, 3200 maisto produktams, trąšoms ir drobėms, 1900 mašinoms ir transporto priemonėms bei 1 600 kurui.
Maršalo plano pasekmės
Tarp metų, kai buvo sukurtas Maršalo planas, nuo 1948 iki 1952 m., Europa patyrė akivaizdų ekonomikos pagerėjimą. Tačiau yra skirtingų interpretacijų, ar Maršalo planas buvo veiksnys, ar tiesiog dar vienas veiksnys, turėjęs įtakos šiai plėtrai.
Bet kokiu atveju realybė yra ta, kad tuo laikotarpiu pramonės gamyba padidėjo 35%. Savo ruožtu žemės ūkis viršijo iki karo buvusį lygį. Dėl to stipriai sumažėjo badas ir didelis skurdas ir pasiektas bendras gyvenimo lygio pagerėjimas.
Taip pat yra aiškinimų, kurie rodo, kad plano taikymas padėjo pagrindą sukurti pamatą, ant kurio būtų kuriamos tarptautinės organizacijos, tokios kaip Europos bendrijos, dabartinės Europos Sąjungos precedentai.
Nepaisant skirtingų interpretacijų ir pažiūrų, atrodo aišku, kad Maršalo planas buvo toli siekianti priemonė, kuri, be jokios abejonės, labai padėjo mūsų pasauliui plėtoti dabartinę konfigūraciją.