Politinė ekonomija - kas tai yra, apibrėžimas ir sąvoka
Politinė ekonomika yra ekonomikos mokslo šaka, tirianti, kaip iš Vyriausybės organizuojama gamyba, prekių ir paslaugų platinimas, mainai ir vartojimas skirtingose visuomenėse.
Kitaip tariant, šioje temoje analizuojama, kaip valstybės valdo ekonomiką, atsižvelgdamos į socialinius ir politinius kintamuosius.
Žiūrint kitaip, taip pat galima sakyti, kad šis mokslas tiria politinės galios ir šalies ekonomikos santykį.
Politinės ekonomijos ypatybės
Tarp politinės ekonomikos bruožų yra:
- Tai tarpdisciplininis mokslas. Tai yra, analizė turėtų apimti ne tik ekonominius kintamuosius, bet ir sociologiją bei politiką.
- Tai padeda mums suprasti, kaip vyriausybės priima sprendimus dėl fiskalinės ir pinigų politikos.
- Pateikia platesnę šalies ekonominio valdymo viziją. Taigi tai leidžia mums suprasti, kodėl valstybė imasi tam tikrų priemonių, net jei jos nėra veiksmingos ar pelningos.
- Jis turi istorinį dėmesį, atsižvelgdamas į ankstesnes minties sroves, kad nustatytų, kur jiems pavyko žlugti ir (arba) tai ištaisyti.
Politinės ekonomijos istorija
Galima sakyti, kad politinė ekonomika XVI amžiuje atsirado su merkantilizmu. Ši doktrina paskelbė, kad šalys buvo turtingesnės, nes jose sukauptas didesnis brangiųjų akmenų kiekis. Dėl šios priežasties buvo teigiama, kad tautos turėtų pasiekti teigiamą prekybos balansą.
Tada, XVII amžiaus pabaigoje, gimė fiziokratija, kuri, reaguodama į merkantilizmą, teigė, kad gamta, ypač žemės ūkis, yra turto šaltinis.
Vėliau XVIII amžiuje pasirodė Adamas Smithas, kuris sutelkė dėmesį į žmogaus darbą kaip į turto šaltinį. Jo rekomendacija apskritai buvo ta, kad valstybė leistų agentams individualiai siekti savo ekonominės naudos. Tokiu būdu kolektyvas taip pat pasiektų geriausią įmanomą situaciją. Šis laikotarpis vadinamas klasikinės politinės ekonomijos laikotarpiu.
Tada XIX amžiuje atėjo Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas, kurie daugiausia dėmesio skyrė ekonominio pertekliaus paskirstymui. Marxas visų pirma nurodo kapitalistų pasisavintą perteklių, kurį sukuria darbuotojai.
Marxas paaiškina ekonominę sistemą diferencijuodamas socialines klases, atkreipdamas dėmesį į proletariato išnaudojimą. Priešingai, jis teigia, kad gamybos priemonės (gamybos priemonės) turėtų priklausyti ne privačioms agentūroms (kapitalistams), o valstybei.
Galiausiai galima sakyti, kad egzistuoja neoklasikinė politinė ekonomika, atsiradusi tarp XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios. Tai nutraukia, pavyzdžiui, prekių vertės darbo teoriją, teigdama, kad prekių vertę lemia tokie veiksniai kaip trūkumas ar naudingumo vertinimas.
Be to, neoklasikinė politinė ekonomika orientuota ne į prekių gamybą, bet į dinamiką, leidžiančią jas keisti pusiausvyros rinkoje.
