Išnaudojimo optimalumas yra tas gamybos lygis, kai per trumpą laiką visos įmonės vidutinės išlaidos yra kuo mažesnės.
Optimaliai išnaudodama įmonę, ji gamina kuo mažesnėmis sąnaudomis ir efektyviai naudoja savo gamybos veiksnius. Kalbant apie sąnaudų kreives, turime tai, kad šiuo metu vidutinių bendrųjų išlaidų kreivė (PTM) pasiekia savo minimumą ir yra įsitikinusi, kad vidutinės bendros išlaidos yra lygios ribinėms sąnaudoms (CM).
Produkcijos lygiu, atitinkančiu optimalų išnaudojimą, visos pajamos yra lygios visoms sąnaudoms, todėl įmonė gali sumokėti savo gamybos veiksnius, bet negauti ypatingos naudos.
Optimalaus naudojimo grafikas
Šioje diagramoje galime pamatyti optimalų išnaudojimą. E taške, kuris atitinka optimalų eksploatuoti, trumpalaikių bendrųjų vidutinių išlaidų kreivė (CMe kreivė) pasiekia minimalų lygį ir tuo pačiu metu ji kerta ribinių kaštų kreivę (CM).
Savo ruožtu CMe kreivė yra kintamų vidutinių sąnaudų kreivės (CMeV) ir fiksuoto vidutinio kaštų kreivės (CMeF) suma.
Optimalaus išnaudojimo charakteristikos
Kai įmonė pasiekia optimalų išnaudojimą, jai pavyksta gaminti už mažiausią įmanomą kainą. Iš tiesų, jei jis yra už šio taško ribų, tarkime, kur ribinė kaina yra mažesnė už vidutinę kainą, papildomą vienetą pagaminti įmonei bus patogu, nes vieneto sąnaudos yra sumažintos. Kita vertus, jei įmonė yra tame taške, kur ribinė kaina yra didesnė už vidutinę kainą, didėjant gamybai, padidės ir vieneto gamybos sąnaudos.
Optimaliai išnaudojant šiuos reikalavimus:
- Bendrovė efektyviai naudoja savo gamybinius veiksnius.
- Galima gaminti už mažiausią įmanomą kainą.
- Jei esame konkurencingoje rinkoje ir kaina yra lygi ribinėms sąnaudoms, įmonė sugeba tiksliai padengti savo išlaidas (atlygindama savo gamybinius veiksnius).
- Pagaminus papildomą vienetą, padidės vidutinės įmonės išlaidos.
- Tai yra trumpalaikė koncepcija.
