Maržos susiaurėjimas yra tas įvykis, kuris įvyksta, kai skirtumas tarp prekės pardavimo kainos ir esminio įnašo, skirto gaminti tą prekę, kainos, kurią teikia įmonė, kuri taip pat yra konkurentė, yra toks mažas, kad kitos bendrovės negali išgyventi.
Tai yra strategija, kurią naudoja įmonė, kuri yra tiek tiekėja, tiek konkurentė įmonių grupei. Bendrovė, žinodama, kad kontroliuoja prieigą prie esminio konkurentų indėlio, padidina savo kainą tiek, kad konkurentai negalėtų išgyventi.
Maržos susiaurėjimo sąlygos
Tarp sąlygų, kurios suteikiamos norint naudoti šią strategiją, reikėtų pabrėžti šiuos dalykus:
- Bendrovė gamina žaliavą, kuriai nėra gerų pakaitalų.
- Bendrovė, gaminanti žaliavą, taip pat konkuruoja rinkoje dėl produkto, kuris gaminamas kartu su žaliava.
- Bendrovė parduoda žaliavas įmonių grupei, kuri yra jos konkurentas galutinio produkto rinkoje.
Sumažėjusios maržos gali sumažinti arba net panaikinti konkurenciją rinkoje. Tai pakenktų vartotojams dėl didesnių kainų ar žemesnės kokybės.
Paskatos, susiaurinančios paraštes
Apskritai, ši praktika yra skatinama, kai pagrindinius produktus gaminanti įmonė pagal teisinį reglamentavimą yra įpareigota parduoti žaliavą savo konkurentams už vyriausybės ar reguliavimo institucijos nustatytą kainą. Visa tai, nereguliuojant galutinio produkto pardavimo kainos.
Tokiu būdu reguliuojamai įmonei gali būti patogu bandyti išvesti konkurentus iš galutinio produkto rinkos.
Maržos siaurinimo pavyzdys
2003 m. Bendrovė „Deutsche Telekom“ (DT) buvo apkaltinta vykdžiusi maržų susiaurinimo strategiją, kad pašalintų konkurentus.
DT pasiūlė prieigą prie savo tinklų (esminis įnašas) konkurentams už didesnę kainą, nei DT pasiūlė galutinį produktą, kuris buvo pagamintas naudojant minėtus duomenis.