Kainų kontrolė yra sistema, pagal kurią vyriausybė nustato tarifą, mokėtiną už prekes, arba gali nustatyti mažiausią ir (arba) maksimalią kainą. Taigi šio sektoriaus įmonės privalo laikytis šių parametrų.
Kitaip tariant, kainų kontrolė yra situacija, kai valstybė nustato produkto pardavimo kainą arba kainų diapazoną. Taigi kiekvienas sandoris turi atitikti nustatytą standartą.
Tokio tipo kontrolė šiandien nėra labai paplitusi. Tačiau yra tam tikrų prekių ir paslaugų, kurios, kadangi yra susijusios su gyventojų gerove, yra reguliuojamos. Mes kalbame, pavyzdžiui, apie pagrindines paslaugas, tokias kaip vanduo ir elektra.
Kainų kontrolės pranašumai
Kainų kontrolės pranašumai yra šie:
- Tai yra būdas, kuriuo vyriausybė užtikrina, kad produktas būtų prieinamas gyventojams.
- Piliečiams ir įmonėms bus mažiau abejonių, kiek kainuos atitinkamos prekės.
- Tai užkerta kelią populiacijai svarbaus produkto staigiam kilimui dėl trūkumo. Taigi šiais atvejais valstybė turės padengti subsidijos išlaidas.
Kainų kontrolės trūkumai
Tačiau praktikoje kainų kontrolė parodė rimtų trūkumų, tokių kaip:
- Jei gamintojai turi parduoti žemiau pusiausvyros kainos, tiekiamas kiekis bus mažesnis nei vartotojų poreikis. Tada pritrūks.
- Dėl to atsiranda juodoji rinka, nepriklausanti įstatymams, kur piliečiai gali įsigyti ribotą produktą. Tačiau jie moka didesnį tarifą nei oficialus.
- Jei jos negalės nustatyti kainos, leidžiančios gauti pelną, įmonės bus nerekomenduojamos investuoti į kontroliuojamą sektorių.
Kainų kontrolės pavyzdys
Kainų kontrolės pavyzdys yra, pavyzdžiui, fiksuoto valiutos kurso sistema. Pagal šią schemą už užsienio valiutą mokamas tarifas visada yra tas pats ir ją nustato valstybė.
Tačiau, norėdami tai pasiekti, valdžios institucijos turi įsikišti, įleisdamos ar pašalindamos pinigų rinkos likvidumą. Kitaip tariant, tai yra priemonė, kuri reiškia išlaidas vyriausybei.
Kitas kainų kontrolės pavyzdys yra minimalus atlyginimas, nustatytas daugelyje šalių. Šiuo atveju vyriausybės tikslas yra, kad darbuotojai gautų pajamas, kurios leistų jiems patenkinti pagrindinius poreikius.
Tačiau viena kritikos, kylančios dėl šios minimalios algos, yra ta, kad ji sukuria darbo rinkos lankstumą. Kitaip tariant, jei tokios kontrolės nebūtų, teoriškai įmonės galėtų samdyti daugiau darbuotojų mokėdamos jiems mažiau, nei reikalauja įstatymai.