Priklausomybės teorija yra teorija, paneigianti klasikinės mokyklos siūlomą tarptautinės prekybos naudą ir paaiškinanti nepakankamą išsivystymą per pavaldumą ar padavimą išsivysčiusioms šalims.
Neabejotinai šia teorija bandoma rasti teorinį atsakymą, kodėl 20 amžiuje Lotynų Amerikos šalyse įvyko ekonominis sąstingis. Jis pradėjo formuotis 1950–1970 m., Kai Lotynų Amerikos ekspertų grupė susirūpino Lotynų Amerikoje vykusiu socialiniu ir ekonominiu sąstingiu.
Visų pirma, tai yra prielaida, kad pasaulio ekonomika sukuria nelygybės sistemą neišsivysčiusioms šalims, todėl yra žalinga. Išsivysčiusių šalių ekonomika auga ir stiprėja, tuo tarpu neišsivysčiusių šalių ekonomika tampa vis silpnesnė ir silpnesnė.
Be to, tai patvirtina, kad yra ašis arba šalis, veikianti kaip centras. Tai išsivysčiusi šalis, kuriai skiriamos didelės investicijos į gamybos infrastruktūrą. Dėl šios priežasties jų gaminamos prekės ir paslaugos yra gaminamos ir turi didelę pridėtinę vertę.
Kita vertus, aplink šią centrinę ašį yra daug periferinių ar neišsivysčiusių šalių, ir dėl žemo industrializacijos jie gamina tik maistą ir žaliavas; kurie turi labai mažai vertės rinkoje, todėl jų kainos yra labai žemos.
Todėl neišsivysčiusios šalys vis labiau kenčia nuo didesnio pramonės, turtingų ar išsivysčiusių šalių marginalizacijos tiek pramonėje, tiek technologijose.
Priklausomybės teorijos kilmė
Iš pradžių ši teorija atsirado ECLAC (Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono ekonomikos komisija) 1950–1960 metais. Ypač su Argentinos ekonomistu Raúlu Prebischu, kuris buvo ECLAC vykdomasis sekretorius. Siekta rasti paaiškinimą, kodėl Lotynų Amerikos šalyse vyksta nepakankamas išsivystymas.
Struktūralistinė arba raidos teorija
Taigi, jį suformulavo Raúlas Prebischas ir paaiškino ekonominę priklausomybę kaip centrinius ir periferinius santykius, vykusius tarp šalių.
Tiesą sakant, jis teigė, kad didėjančią nelygybę nulėmė ryškūs skirtumai tarp šalių užmegztų komercinių santykių. Tokiu būdu neišsivysčiusių šalių ekonomika tampa subordinuota išsivysčiusių šalių ekonomikai. Kuris palygino žaliavas ir žaliavas žemomis kainomis pasaulio rinkoje ir pavertė jas technologiniais ar pramoniniais produktais, turinčiais didelę pridėtinę vertę.
Vėliau šie centrinių šalių eksportuoti produktai buvo parduodami rinkoje aukštomis kainomis, o jų ekonomika vis labiau augo, priešingai nei periferinių šalių ekonomikos blogėjimas.
Neomarksistinė teorija
Savo ruožtu neomarksistinė teorija paaiškina nepakankamą išsivystymą ir nelygybę, kuri pasireiškia ne tik Lotynų Amerikos šalyse, bet ir pasaulio ekonomikos lygmeniu.
Dabar neomarksistams nelygybė, kuri pastebima neišsivysčiusiose ir išsivysčiusiose šalyse, atsiranda dėl to, kad išsivysčiusios šalys veikia kaip centrinės valstybės didžiajame kapitalistinio pasaulio metropolyje ir jas palaiko periferinės ar palydovų šalys.
Todėl palydovinės šalys negali būti sukurtos, nes bet koks susidaręs perteklius pereina į didėjantį didmiestį, kuris vis labiau auga, o neišsivysčiusieji skurdėja. Jie mano, kad tai įvyksta kaip kapitalistinės sistemos poveikis.
Priklausomybės teorijos išvados
Šias teorijas sieja šie dalykai:
- Kai kurių šalių gamybos lygį ir gerovę lemia kitų šalių, kurioms jos yra pavaldžios ar pavaldžios, augimas ir vystymasis.
- Centrinės arba išsivysčiusios šalies ekonomika yra tvirta ir klestinti, todėl jos yra savarankiškos.
- Periferinių ar nepakankamai išsivysčiusių šalių ekonomika yra silpna ir nekonkurencinga, todėl jos priklauso nuo pramonės ir technologinio centro, kuris yra išsivysčiusi šalis.
- Jie priešinasi klasikinei teorijai, kad tarptautinė prekyba naudinga abiem šalims.
- Jiems prekybiniuose santykiuose viena šalis laimi, o kita pralaimi, todėl nelygybė tarptautiniuose prekybos santykiuose vis labiau didėja.
Apibendrindami galime pasakyti, kad priklausomybės teorija, pasiekta iki kraštutinumo, paskatino taikyti importo pakeitimo modelius ir įgyvendinti protekcionistinę politiką, ypač Lotynų Amerikos šalyse.
Aštuntajame dešimtmetyje tai laikinai veikė, tačiau devintajame dešimtmetyje smarkiai sumažėjo tarptautinė žaliavų paklausa ir didelė išorės skola, dėl kurios buvo rimtai pertvarkytos vystymosi strategijos.
Nepakankamai išsivysčiusi šalis