Materialioji teisė - kas tai, apibrėžimas ir sąvoka

Materialioji teisė yra tam tikroje teritorijoje esančių piliečių teisių ir pareigų visuma tam tikrą laiką, įtvirtinta taisyklėse, įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Materialioji teisė paprastai naudojama kaip objektyviosios teisės sinonimas.

Materialia teise vadinama ta teisių ir pareigų visuma, kuri reguliuoja kasdienį žmonių gyvenimą ir kurios yra įtrauktos į teisinius kodeksus, taip pat į civilinį kodeksą, baudžiamąjį kodeksą ar komercinį kodeksą.

Ši teisė taip pat žinoma kaip materialioji teisė, nustatanti tikrąsias piliečių gyvenimą reglamentuojančias teises ir pareigas.

Materialiosios teisės charakteristikos

Pagrindinės materialiosios teisės savybės yra šios:

• Materialioji teisė yra klasifikuojama kaip viešoji ar privatinė teisė. Viešoji teisė turi įtakos valstybės ir asmenų santykiams, o privatinė teisė - asmenų santykiams.
• Panašiai materialioji teisė gali būti skirstoma į imperatyvią ir operatyvinę teisę. Imperatyviame įstatyme nurodomos taisyklės, kurių negalima pakeisti šalių valia ir kurios yra absoliučiai privalomos. Šių taisyklių pavyzdžiai yra tie, kurie reguliuoja eismo taisykles. Įrenginių įstatymas nurodo taisykles, kurias šalys gali pakeisti konkrečiu atveju.
• Materialioji teisė reglamentuoja visas sritis - nuo civilinės iki darbo, administracinės, baudžiamosios ar komercinės.

Materialioji ir būdvardinė teisė

Priešingai materialinei teisei, būdvardinis įstatymas yra procesinis įstatymas. Tai reiškia, kad jis nustato normas, reglamentuojančias piliečių veiklą prieš teisminę veiklą.

Būdvardžio teisė nenustato jokios materialinės teisės ar pareigos. Tai yra, teisė į laisvę, teisė tuoktis ar draudimas vogti yra ne būdvardis, o materiali teisė. Kita vertus, teisė apeliacine tvarka apskųsti teismo sprendimą nurodytu laikotarpiu yra būdvardinė teisė.

Materialioji teisė būtų civilinė, baudžiamoji, komercinė, darbo kodeksai, o būdvardžio teisė - baudžiamoji, civilinė, darbo ar administracinė proceso teisė.

Norėdami geriau suprasti šį skirtumą, pažiūrėkime pavyzdį. Du žmonės nori pradėti skyrybų procesą, kur jie turi kreiptis į teisėją, kad išspręstų ieškinį dėl skyrybų ir nutrauktų vedybų sutartį bei santuokos ryšį.

Teisėjas santuokos ryšiui nutraukti taikys materialinę teisę. Taigi nustatant taisykles, pagal kurias bus padalijamas bendras santuokos paveldėjimas ar vaiko globos nustatymas, bus taikoma šeimos teisė.

Vietoj to, būdvardžio teisę, kuri taip pat yra šiame pavyzdyje, naudoja teisėjas ir sutuoktiniai. Šia teise nustatomos sąlygos ir formos ieškiniui dėl santuokos nutraukimo pateikti, kreiptis į teismą ar apskųsti teisėjo priimtą nutartį.

Pavyzdys

Įsivaizduokime, kad sutuoktinis nori parodyti, kad turtas yra nuosavybės teise ir neturėtų būti dalijamas tarp dviejų. Šiam testui bus taikomi būdvardžių įstatyme nustatyti formalumai. Jis turi būti pateiktas konkrečiu būdu (paprastai raštu) ir per tam tikrą procedūrinį laiką bei laikotarpį. Piktnaudžiavimas būdvardžio teise gali priversti asmenį prarasti, kad jam taikoma teisė. Tai yra, jei nesilaikoma būdvardžio įstatymo taisyklių, netenkama atitinkamos materialiosios teisės.

Pavyzdyje, kurį turėjome santuokos atveju, jei sutuoktinis, norintis, kad turtas būtų paskelbtas nuosavybe, nepateiks įrodymų reikalaujama tvarka ar per nurodytą laikotarpį, jie gali prarasti galimybę šį turtą visiškai priskirti tik jiems formalus ir ne esminis.