, que apoyan ambos mandatarios. El avance de las negociaciones ha alertado a una parte de la opinión pública alemana, hasta el punto de organizar manifestaciones contra la visita del presidente Obama.</p>
<p><strong>El acuerdo</strong>, <strong>actualmente negociado entre las autoridades de la Unión Europea y de Estados Unidos, supondría la creación de la mayor área de libre comercio del mundo</strong>, con la supresión de barreras arancelarias y no arancelarias (a excepción de algunos sectores protegidos) y una nueva regulación común en materia de inversiones, movilidad de capitales y circulación de personas. A lo largo de los últimos años el tratado ha sido objeto de un intenso debate, con tantos defensores como detractores: mientras que unos sostienen que la apertura de mercados beneficiaría a la economía, otros afirman que muchas empresas no podrían competir en las nuevas condiciones y se verían condenadas a desaparecer. Es en resumen el viejo dilema entre libre comercio y proteccionismo, en el contexto de la globalización del siglo XXI. En cualquier caso, es importante analizar las ventajas y desventajas del tratado a la luz de la teoría económica.</p>
<p>Antes de entrar en un análisis sectorial conviene tener en cuenta los dos factores que pueden hacer que un producto sea competitivo con respecto a los demás: un precio de venta más bajo o un valor añadido superior (lo cual puede lograrse a través de la calidad, la innovación y la diferenciación). Teniendo en cuenta que Estados Unidos y Europa cuentan con economías muy orientadas al valor añadido (y por tanto muy igualadas en este aspecto), podemos concluir que <strong>los precios jugarían un papel fundamental en la competencia</strong> entre los dos bloques.</p>
<p><img src=)
Problema ta, kad pardavimo kainas paprastai sąlygoja gamybos sąnaudos, o JAV jos yra mažesnės (su mažesnėmis darbo užmokesčio, energijos ir žaliavų sąnaudomis nei Europoje). Be to, jos ekonomika gali efektyviau padaryti žmogiškuosius išteklius pelningais (tai rodo našumo skaičiai) ir turi daugiau galimybių diegti naujoves (investuodama daugiau išteklių į MTTP ir naujoves). Jei prie to pridėsime valiutos kurso poveikį, kai dolerio vertė bus stipresnė, neišvengiama bus to pasekmė Europos produktai negalės kainomis konkuruoti su Šiaurės Amerikos produktais.
Pagal sektorius akivaizdu, kad JAV neabejotinai turi konkurencinį pranašumą tokiose srityse kaip žaliavos, energija ir pramonės prekės (tarpinės ir galutinės), taip pat eksportuojamos nefinansinės paslaugos. Kita vertus, Europa galėtų pasinaudoti prekyba daug ribotesniuose sektoriuose, tokiuose kaip kai kurie maisto produktai (vynas, aliejus ir kt.) Ir prabangos prekės. Tačiau šiame palyginime žemės ūkio ir gyvulininkystės sektorius būtų neįtrauktas dėl stipraus valstybinių kainų subsidijų iškraipymo, dėl kurio sunku apskaičiuoti realias gamybos sąnaudas.
Atsižvelgiant į šį palyginimą, išvada akivaizdi bet kurio ekonomisto akimis: jei būtų pasirašyta laisvosios prekybos sutartis, JAV beveik visuose sektoriuose turėtų tvirtą pranašumą per kainas, o Europa galėtų pasinaudoti tik tomis prekėmis, kurių gamyba ( glaudžiai susijęs su kokybe ir tradicijomis) sunku pakeisti. Kitaip tariant, Europa eksportuotų, pavyzdžiui, vynus su kilmės vietos nuoroda į JAV, tačiau iš kito Atlanto kranto importuotų butelius, kamščius ir praktiškai bet kokio kito tipo gamybai reikalingą žaliavą. Atsižvelgiant į tai, mainų skatinamas sektorių augimas negalėtų kompensuoti likusios ekonomikos nuosmukio, o tada galima sakyti, kad sutartis sukels recesiją ir nedarbą Europoje, o tai turės priešingą poveikį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šis požiūris sustiprintų sutarties niekintojų argumentus, nes tai tam tikru mastu pateisintų protekcionistinių priemonių išlaikymą.
Tačiau yra ir kita, platesnė perspektyva, kuri leistų mums padaryti priešingą išvadą, tai yra, kad susitarimas būtų palankus abiem pasirašiusioms šalims. Kaip jau minėta, kalbant apie absoliutų pranašumą, laisvosios prekybos susitarimas galiausiai būtų naudingas JAV praktiškai visuose ekonomikos sektoriuose, nes dėl mažesnių jo gamybos sąnaudų padidėtų konkurencingumas. Tačiau kalbant apie lyginamąjį pranašumą, galėtume daryti išvadą, kad neturėdamas neribotų išteklių ir matydamas, kad jos rinkos plečiasi, Jungtinėms Valstijoms naudingiausia būtų specializuotis tik tuose sektoriuose, kur šis konkurencinis pranašumas yra didesnis, o Europa darys tas pats, nors tai reiškia eksportuoti prekes, kurios yra palyginti brangesnės nei jūsų konkurentai kitapus Atlanto. Todėl pagal šį požiūrį laisvosios prekybos susitarimas nereiškia grynojo darbo sunaikinimo, o tiesiog išteklių perkėlimą konkurencingiausiems ekonomikos sektoriams.
Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į bet kurią iš dviejų ankstesnių perspektyvų, neabejotinas dalykas yra tas, kad susitarimas sustiprins gamybos veiksnių kainų susiliejimą tarp dviejų ekonominių blokų. Čia pasirodo vienas iš prieštaringiausių klausimų, nes darbas taip pat yra gamybos veiksnys, o jo kaina yra darbo užmokestis. Atsižvelgiant į tai, kad Europos darbo sąnaudos yra didesnės nei JAV, galima būtų daryti išvadą, kad susitarimas sumažins darbo užmokestį Europoje ir taip sukels baisias socialines pasekmes Senajame žemyne.
Tačiau šis paskutinis požiūris visiškai praleidžia produktyvumo poveikį atlyginimams. Tiesa, kad ekonominėje istorijoje netrūksta atvejų, kai šalys, atsivertusios laisvai prekybai, nesugebėjo konkuruoti kainomis ir matė, kad jų pramoninė struktūra buvo sunaikinta (kaip Argentina 70-aisiais). Tačiau ne mažiau tiesa, kad kiti, lygiai taip pat elgdamiesi (kaip Skandinavijos šalys amžiaus pradžioje ar Indija 90-aisiais), sugebėjo sukurti daugiau darbo vietų ir gerovės. Kai kuriems gali kilti klausimas, kaip tai įmanoma? Ar kiekvienai šaliai galioja skirtingi ekonominiai įstatymai? Ir galbūt diskusijose nereikėtų sutelkti dėmesio į laisvosios prekybos tarp laisvųjų prekybininkų ir protekcionistų priėmimą ar atmetimą, kaip matome daugumoje žiniasklaidos priemonių. Tikroji dilema, ko gero, turėtų prasidėti nuo neišvengiamo ekonomikos globalizacijos proceso, siekiant apsvarstyti, kaip iš tikrųjų norime konkuruoti pasaulyje: kainomis ar pridėtine verte.