Postindustrinė visuomenė yra ta, kurioje ekonomika remiasi paslaugų gamyba, o ne pramone ar gamyba.
Kitaip tariant, visuomenę galima laikyti postindustrine, kai didžiąją turto dalį teikia tretinio (paslaugų) ir ketvirtinio (mokslinių tyrimų ir plėtros) sektoriai. Taip pat pirminio sektoriaus (gavybos veikla) ir antrinio (žaliavų pavertimas vartojimo prekėmis) veikla tampa mažiau aktuali ekonomikai.
Kitaip žiūrint, poindustrinės visuomenės pasižymi tuo, kad yra orientuotos į paslaugas ir žinias, o ne į žaliavų transformaciją.
Postindustrinių visuomenių kilmė
Galima sakyti, kad egzistavo ikipramoninė visuomenė, kurioje svarbiausi buvo pirminiai sektoriai, ypač žemės ūkis. Tada nuo pirmosios XVIII a. Pramonės revoliucijos buvo plėtojama visa pertvarkymo veikla, sukūrusi industrinę visuomenę.
Postindustrinės visuomenės samprata atsirado kartu su Alaino Touraine'o leidiniu pavadinimu „Postindustrinė visuomenė“ 1969 m. Vėliau sociologas Danielis Bellas taip pat naudojo šią koncepciją savo darbe „Postindustrinės visuomenės atsiradimas“ 1973 m.
Galima sakyti, kad šiandien kai kurios šalys, ypač išsivysčiusių šalių, yra postindustrinės visuomenės. Tačiau daugelyje šalių pagrindinė ekonominė veikla vis dar yra tokie sektoriai kaip kasyba, kurie nėra paslaugų sektoriaus dalis.
Pavyzdžiui, Ispanijos atveju, atsižvelgiant į tai, kad svarbiausias jos produktyvus sektorius yra turizmas, jį galima laikyti postindustrine visuomene.
Postindustrinių visuomenių charakteristikos
Pagrindinės postindustrinės visuomenės savybės yra šios:
- Darbo jėga labiau sutelkiama paslaugų, o ne pirminiuose sektoriuose.
- Teorinės ir mokslinės žinios tampa ekonomikos varikliu ir visuomenės organizavimo būdu. Taigi jis vertinamas labiau nei praktinės žinios.
- Informacija yra pagrindinis elementas, todėl komunikacijos technologijos tampa aktualios ekonominėje sistemoje, kaip matome iš interneto plėtros.
- Inovacijos ir kūrybiškumas yra pagrindinis veiksnys kuriant naujas technologijas.
- Ekonominė veikla orientuota ne tiek į materialinių gėrybių gamybą, kiek į nematerialiuosius daiktus.
- Vyksta ne tik ekonomikos, bet ir demografijos pokyčiai. Taigi vidutinis gyventojų amžius ilgėja dėl didesnio ilgaamžiškumo (dėl medicinos pažangos) ir sumažėjusio gimstamumo.
- Žvelgiant iš politinės pusės, valdžia labiau priklausys nuo žinių turėjimo, mažiau - nuo kapitalo ar gamybos priemonių kaupimo.